Dantų kariesas (caries dentium), arba dantų ėduonis - destrukcinė mineralizuotus danties audinius pažeidžianti liga.

Paplitimas. Dantų ėduonis Lietuvoje labai paplitęs. Juo serga 68% trejų metų vaikų, 94% šešerių metų, 69-98% dvylikos metų vaikų, 84-100°/) 15 metų paauglių. Beveik visi suaugusieji taip pat serga šia liga.

Etiologija. Dantų apnašos, angliavandeniai ir nevisavertis žmogaus emalis (jo imlumas kariesui) - tai pagrindinės karieso priežastys . Kariesas prasideda, kai veikiant organinėms rūgštims, kurios susidaro dėl dantų apnašų mikrobų fermentinio aktyvumo, emalyje sumažėja neorganinių druskų. Didžiausios reikšmės kariesui susidaryti turi nuolat burnoje esantys Streptococcus mutans, Streptococcus sanguis, laktobakterijos, aktinomicetai, tarp jų ypač veiklus A. viscosus. Mikrobai dantų apnašose fermentuoja maisto angliavandenius, sudaro rūgštis, mažina burnos apnašų pH iki kritinės emaliui ribos (pH=5 ir mažiau). Kai pH sumažėja iki 5, kalcio ir fosforo jonai pradeda šalintis iš danties emalio. Visame pasaulyje yra labai populiarus ir paprastas Keis (Kei/es) biomechaninis karieso modelis:

dantų apnašų mikroorganizmai + cukrus -» rūgštys -» emalio demineralizavimas -» kariesas.

Patogenezė. Karieso susidarymą provokuojantis ir spartinantis maistas:

• yra minkštos konsistencijos,

• jame stinga mineralinių medžiagų,

• jame gausu angliavandenių.

Kariesogeniniu požiūriu labai kenksmingos dantų apnašos susidaro tuomet, kai maiste vyrauja angliavandeniai, kuriuose yra sacharozės. Dalyvaujant sacharozei, Str. mutans kur kas greičiau produkuoja organines rūgštis, sparčiau susidaro ir dantų apnašos. Str. mutans, dalyvaujant sacharozei, agliutinuoja, o agliutinacija yra viena pirmųjų dantų apnašų susidarymo pakopų. Str. mutans ir kiti mikrobai sudaro ne tik rūgštis, bet ir geba iš angliavandenių sudaryti polisacharidus. Kariesui prasidėti iš polisacharidų ypač svarbus netirpusis gliukanas, kuris geba stipriai sujungti bakterijas ir su dantų apnašomis, ir su emalio paviršiumi. Gliukanas pagerina bakterijų adheziją, dėl to, veikiamos seilių, jos nepasišalina.

Nemažos reikšmės karieso genezei turi paveldimumas, vaikystėje Miglos ligos (jos sutrikdo viso organizmo, tuo pačiu ir kalkėjančio, medžiagų apykaitą), mityba vaikystėje (kai valgoma daug saldumynų, emalyje kaupiasi tirpus glikogenas, ir suaugus toks emalis neatsparus kariesui), suaugusiojo ligos (reumatas, gastritas, adenoidai, nuolat besikartojantys kvėpavimo takų uždegimai, ilgalaikis N rtistų vartojimas), kurios pakeičia burnos pH rūgštesne terpe.

Iš išorės danties emalį supa vadinamosios nemineralizuotos dantų iipnašos: pelikulė, mikrobinė plėvelė, baltoji dantų apnašų medžiaga ir maisto likučiai. Danties pelikulė - tai organinė plėvelė, lyg biologinė membrana, turinti didelės reikšmės karieso plėtotei - nuo jos savybių I n įklauso emalio atsparumas rūgščiai aplinkai. Vandenilio jonai pažeidžia būtent pelikulė, dėl to susidaro tiesioginis jų ir emalio mineralinių komponentų kontaktas. Kai kontaktas trunka ilgesnį laiką, esantys emalio struktūroje, tirpsta, ir vandenilio jonai patenka giliau, sukeldami tolesnį emalio demineralizavimą. Dėl to tarp emalio susidaro mikrodefektų. Į šiuos mikrodefektus patenka mikrobų ir formuojasi kūgio formos pažeidimai. Kai demineralizacijos procesas trunka ilgai, atsparus paviršinis sluoksnis yra ir susidaro ertmių.

Klinika. Preklinikinė dantų karieso stadija, pradinis kariesas, arba kfiriozinė emalio demineralizacija - pirmasis karieso požymis. Tuomet karieso mėgiamose dantų vietose, kur daugiausia užsilaiko apnašų (prie dantenų, kontaktiniuose ir kramtomuosiuose dantų paviršiuose) susidaro baltų, matinių, pilkų, gelsvų, geltonų, rusvų, rudų dėmių. Karieso dėmės spalvos kaita nuo baltos iki tamsios rodo, kad emalyje dėl demineralizavimo ir I iroteolizės susidaro mažų ertmių, į kurias dažniausiai patenka organines kilmės pigmentų. Pacientai, susidarius karieso dėmėms, dar dažniausiai niekuo nesiskundžia.

Jei tokios stadijos kariesas nesustabdomas, emalyje pradeda formuotis defektas. Iš pradžių defektas susidaro tik emalyje - tai paviršinis kariesas (caries superficialis): defekto gylis apie 0,2 cm, dantis dažnai |,aitrus cheminiams ir temperatūros dirgikliams. Negydant kariesas plinta gilyn ir kai jis pažeidžia dentiną - tai viduriniojo karieso stadija (caries media): kietųjų danties audinių defektas būna vidutinio gylio, dantis jautrus cheminiams ir terminiams dirgikliams, kietesniam maišini patekus į karieso ertmę gali skaudėti.

Gilusis kariesas (caries profunda) - tai paskutinysis nekomplikuoto karieso etapas. Tuomet danties kietuosiuose audiniuose matosi gili kariešo ertmė šviesiais arba tamsiais kraštais, dantis dažniausiai jautrus cheminiams, terminiams ir taktiliniams dirgikliams, nors kartais to gali ir nebūti.

Kadangi gilusis kariesas lokalizuojasi prepulpiniame dentino sluoksnyje, tuomet jau ir pulpa esti kiek hipereminė, odontoblastų sluoksnyje atsiranda vakuolių, neretai šis sluoksnis susiaurėja.

Neišgydžius šios stadijos karieso, prasideda pulpos uždegimas, kurį lydi stiprūs skausmai, ypač naktį. Kadangi skausmas plinta į aplinkines sritis, nurodyti tikslios jo vietos pacientai dažniausiai negali.

Diagnostika. Tiek paprastojo, tiek komplikuotojo karieso (pulpito ir viršūninio periodontito) diagnozė ir diferencinė diagnozė nėra labai paprasta. Dėmės stadijos kariesą reikia skirti nuo emalio hipoplazijos, emalio erozijų; kai susidaro ertmių, ypač gilųjį kariesą reikia skirti nuo besimptomio pulpito ir periodontito, o pulpitą ir viršūninį periodontitą - nuo smilkininio apatinio žandikaulio sąnario skausminės disfunkcijos, veido trišakio nervo neuralgijos, psichosomatinės kilmės skausmų.

Gydymas. Patogenezinis karieso gydymas priklauso nuo pažeidimo gylio, karieso proceso plitimo greičio ir apimties, danties „amžiaus".

Dėmės stadijos kariesas, arba kariozinė emalio demineralizacija, dažniausiai gydoma įvairiais emalio remineralizavimą skatinančiais preparatais (fluoro lakais ir geliais, burnos skalavimu natrio fluorido tirpalais pagal schemas, fluoro ir kalcio geliais). Tačiau svarbiausia - tinkamai valyti dantis fluoro turinčiomis dantų pastomis.

Paviršinis, vidurinysis ir gilusis kariesas gydomi mechaniškai pašalinant suirusius audinius ir ertmes užpildant pagal indikacijas (svarbiausios jų: kariozinės ertmės vieta, apimtis ir topografija, paciento amžius, ūminė ar lėtinė karieso eiga) įvairiomis plombavimo medžiagomis. Komplikuotas kariesas - pulpitai ir apikaliniai periodontitai - gydomi endodontiškai: iš pradžių išgydomi ir specialiomis medžiagomis užpildomi dantų šaknų kanalai, paskui užplombuojamos dantų ertmės.

Tačiau negalima nepaminėti dabar Lietuvoje labai paplitusio vaikų iki trejų metų vadinamojo buteliuko karieso (šis pažeidimas dar vadinamas žindymo, lopšio, ar ramybės, sindromu), kai pažeidžiami viršutiniai priekiniai pieniniai vaiko dantys. Buteliuko kariesas dažniausiai susidaro, jei prieš miegą ar naktį vaikui duodama gerti sulčių arba arbatos, pasaldintos cukrumi, uogiene ar medumi. Kai po natūralaus ar dirbtinio maitinimo vaiko dantys neišvalomi, dantų apnašose mikrobai gamina rūgštis, tirpdančias dantų emalį. Miegančio vaiko burnoje yra nedaug seilių, todėl jos negali nuplauti dantų paviršiaus ir padary-ti nekenksmingomis susidariusių rūgščių. Dėl to priekiniai pieniniai dantys greitai suyra. Prieš miegą ar naktį vaikui reikėtų duoti čiulptuką arba buteliuką tik su virintu vandeniu, taip pat nemailinti jo naktį nei krūtimi, nei tyrelėmis.

Profilaktika. Pigiausias ir geriausias dantų karieso gydymas - tai jo profilaktika. Labai svarbu vaiko burną prižiūrėti nuo pat jo gimimo. Apnašoms šalinti po kiekvieno maitinimo kūdikio dantenos valomos drėgnos marlės skiautele. Išdygusius pirmuosius dantis po valgio ir ypač vakarais prieš miegą būtina valyti drėgnos marlės ar švaraus audeklo gabaliuku.

Audeklu galima valyti tik priekinius dantis, nes jų paviršius papraslas, lygus. Nuo vienerių metų pradeda dygti krūminiai dantys ir tada būtina pradėti valyti dantis vaikišku dantų šepetėliu minkštais šereliais. Iš pradžių dantų šepetėliu valoma be pastos. Kai vaikas sulaukia 2,5 arba 3 metų, jis paprastai jau sugeba išskalauti burną ir išspjauti. Tuomet galima iš pradžių suvilgyti vaikiška pasta dantų šepetėlio šerelių viršūnes ir jau po to ant dantų šepetėlio uždėti truputį pastos -vaiko mažojo pirštelio dydžio juostelę. Reikia stengtis, kad valyti danlis vaikui būtų malonu, tai jį džiugintų. Tiek mama, tiek tėtis turi aktyviai padėti savo mažyliui valytis dantis iki 7-8 metų, nes reikia išvalyti visų dantų visus paviršius - kiekvienas dantis turi būti švarus.

Dantis reikia valyti iš ryto ir vakare po 2 minutes. Pastaraisiais melais Skandinavijos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad dantys lieka švarūs valant įvairiais metodais. Kai valoma dvi minutes, valymui vartojamos fluoro pastos ir minkšti dantų šepetukai. Tyrimų duomenimis, valymo kokybė nelabai priklauso nuo dantų šepetėlio formos, išskyrus vieno danties šepetukus arba specialius šepetukus, kuriais iš visų pusių apgaubiamas danties paviršius.

Labai svarbu tinkamai valytis dantis 5,5-6-7 metų vaikams, kai dygsta arba yra išdygę itin svarbūs pirmieji nuolatiniai krūminiai dantys. Tokio amžiaus vaikai šių dantų patys išsivalyti nesugeba. Pirmiausia, šie dygstantys dantys yra aukščiau (viršutiniame žandikaulyje) arba žemiau (apatiniame žandikaulyje) sukandimo linijos. Neseniai išdygusių dantų tarpgumburiniai kramtomųjų paviršių plyšiai esti dar labai prastai mineralizuoti, nesubrendę. Ten susikaupia daug apnašų, kurios, jeigu neišvalomos, sparčiai suardo kramtomąjį danties paviršių. Norint išvalyti kramtomąjį šių dantų paviršių, dantų šepetėlį reikia laikyti statmenai dantų lankui ir tą labai greitai pažeidžiamą dantį valyti atskirai. Tai turi daryti mama arba tėtis. Vienuolikos-dvylikos metų vaikams dygsta antrieji nuolatiniai krūminiai dantys, kurie taip pat iš lėto pasiekia sukandimo liniją. Jų kramtomųjų paviršių tarpgumburiniai plyšiai porą metų būna nesubrendę, ir, kai jie prastai išvalomi, juos greitai pažeidžia kariesas. Jei vaikas buvo išmokytas valyti pirmųjų nuolatinių krūminių dantų kramtomuosius paviršius, jis sugebės išsivalyti pats ir dygstančių antrųjų krūminių dantų kramtomuosius paviršius, nes metodika ta pati.

Labai gera krūminių dantų kramtomųjų paviršių karieso profilaktikos priemonė - tai kramtomojo paviršiaus tarpgumburinių plyšių padengimas silantais (specialiomis plombavimo medžiagomis). Kai tarpgumburiniai plyšiai užpildomi silantais, kramtomieji paviršiai tampa lygesni ir juos lengva išvalyti. Tarpgumburinius plyšius užpildyti silantais reikėtų, kai vaikams tik išdygsta krūminis dantis ar kaplys. Išdygęs dantis pirmuosius metus yra labiausiai neatsparus įvairių žalojančių išorės veiksnių poveikiui. Todėl pirmuosius nuolatinius krūminius dantis dengti silantais reikėtų 5-7 metų, antruosius nuolatinius krūminius dantis - 11-12 metų vaikui. Kaplių dygimą reikia stebėti 7-13 metų vaikams ir tik išdygus padengti jų paviršius.

Yra ir specialiųjų (profesinių) dantų karieso profilaktikos priemonių, kurias skiria gydytojas stomatologas, atsižvelgdamas į fluoro kiekį tos vietovės gruntiniuose vandenyse. Tai: burnos skalavimai 0,05%, 0,025%, 0,2"/) natrio fluorido tirpalais, 0,25 mg-1 mg geriamosios natrio fluorido tabletės, dantų dengimas fluoro lakais ir fluoro geliais.

Patarimai tėvams. Kol kūdikis neturi dantų, po kiekvieno maitinimo drėgna marlės skiautele valykite jo dantenas (pagal galimybes ir liežuvį). Kai pasirodo pirmasis dantukas ir dygsta kiti, kaskart po valgio drėgno audeklo ar marlės gabaliuku valykite visus dantų paviršius. Nuo vienerių metų galima naudoti vaikišką dantų šepetėlį. Nevartokite dantų pastos, kol vaikas nemoka išspjauti ir išsiskalauti burnos. Tėvai turėtų valyti vaikų dantis tol, kol jie nemoka gerai ir švariai jų išsivalyti patys.

Sveiki pieniniai dantys vaikui yra labai svarbūs, nes:

1. Pieniniai dantys sudaro ir išlaiko vaiko burnoje tarpus, kurie bus reikalingi dygstant nuolatiniams dantims. Pieniniai dantys - tai lyg kelrodis nuolatiniams dantims dygti.

2. Pieniniai dantys padeda vystytis vaiko žandikauliams ir tuo pačiu formuoja veidą, turi įtakos vaiko augimui ir svoriui.

3.  Pieniniai dantys padeda tinkamai vaiko virškinimo organų sistemos veiklai, nes maistas yra gerai sukramtomas ir suvilgomas seilėmis. 

4.  Sveiki pieniniai dantys sudaro sveiką aplinką nuolatiniams dantims formuotis.

Kai dantų šepetėlis naudojamas ilgai, jis nudyla, šereliai pasidaro I r.ipūs, iškrinta, dėl to blogai valo. Dantų šepetėlius patartina keisti naujnis 3-4 kartus per metus (šepetėlio plaušeliams pradėjus krypti į šonus). Dantis reikia valyti iš ryto ir vakare po 2 minutes. Pirmųjų nuolatinių krūminių dantų 6-7 metų amžiaus vaikai patys išsivalyti nesugeba. Išvalyti kramtomąjį šių dantų paviršių turi mama arba tėtis.

Geriausia tik išdygus nuolatiniam krūminiam dančiui ar kapliui, kai jie labiausiai neatsparūs įvairių juos žalojančių išorės veiksnių poveikiui, užpildyti jų kramtomųjų paviršių tarpgumburinius plyšius silantais. Ne rečiau kaip dukart per metus dantis būtina pasitikrinti pas gydytoją stomatologą