Epiglotitas (epiglottitis, supraglottitis) - grėsmingas gyvybei antgerklio ir aplinkinių audinių bakterinis uždegimas.

Epiglotitu gali sirgti įvairaus amžiaus vaikai, tačiau dažniausiai ši liga pasitaiko 1-6 metų vaikams. Kadangi ligą sukelia bakterijos, ligos sezoniškumo nėra

Etiologija. Dažniausias epiglotito sukėlėjas yra B tipo Haemophihis iiiflueiizae. Jei vaikas imunizuotas nuo Haemophilus influenzae, epiglotitą gali sukelti ir Streptococcus pneumoniae, Staphylococcus aurens ar A ir C grupės B  hemolizinis streptokokas.

Patogenezė. Epiglotitui būdinga masyvi uždegiminė antgerklio edema, disfagija, greitai progresuojanti viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija, hipoksemija; gali sustoti kvėpavimas.

Klinika. Ligos pradžia staigi - atsiranda karščiavimas, gerklės skausmas, katarinio prodromo ir kosulio nėra (arba skausmingas), balsas silpnas, būna disfagija ir seilėtekis, priverstinė padėtis, stridoras, cianozė, CNS sutrikimų. Greitai progresuoja viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija, gali įvykti staigi asfiksija.

Diagnostika. Antgerklį apžiūrėti galima tik tuomet, jei nėra ryškių kvėpavimo sutrikimų, ir klinikinė diagnozė lieka neaiški. Kraujyje randama leukocitozė su leukocitų formulės nuokrypiu į kairę. Būtina paimti kraujo pasėlį ir pasėlį nuo antgerklio; tai galima padaryti, jei nėra ryškių kvėpavimo sutrikimų arba operacinėje. Kartais papildomos informacijos gali duoti šoninė kaklo rentgenograma, tačiau geriau atlikti faringoskopiją (sukėlus bendrąją nejautrą). Gydymo efektyvumui ir ligos eigai vertinti būtina stebėti kvėpavimo sutrikimus ir oksigenaciją pulsiniu oksimetru.

Diferencinė diagnostika. Epiglotitą reikia skirti nuo stenozuojančio laringito (sergant šiuo laringitu, būdingas atsakas į adrenaliną), retrofaringinio absceso (progresuoja kelias dienas), kvėpavimo takų svetimkūnio, traumos, nudegimo, difterijos, infekcinės mononukleozės.

Grėsmingos viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos pagalbos protokolas.

Kai esti grėsmingos obstrukcijos simptomų, neatsižvelgiant į stridorą sukėlusią priežastį, reikia elgtis pagal šias rekomendacijas:

1. Iš klinikinių požymių įtarti grėsmingą viršutinių kvėpavimo takų obstrukciją.

2. Elgtis ramiai, stengtis nuraminti tėvus ir vaiką.

3. Neapžiūrinėti gerklų, neimti tyrimų (net kraujo dujų), nedaryti rentgenogramos, nepunktuoti venos.

4. Su vaiku palikti tėvus.

5. O, inhaliacija 2-4 1/min.

6. Pabandyti adrenalino inhaliaciją, jei atsakas - geras, tai rodo sunkų stenozuojantį laringitą.

7. Prie ligonio lovos turi būti:

- kardiopulmoninės reanimacijos priemonės,

- Ambu tipo maišas,

- 14G angiokateteris,

- inhaliacijos priemonės.

8. Pranešti:

- anesteziologui (paruošti operacinę, ateiti prie ligonio),

- intensyviosios terapijos specialistui (paruošti lovą intensyviosios terapijos skyriuje, ateiti prie ligonio).

9. Į operacinę vaiką neša tėvai.

10. Inhaliacinės anestezijos indukcija tėvų rankomis, venos punkcija, skysčiai.

11. Tiesioginė laringoskopija, nazotrachėjinė intubacija.

12. Paimti kraujo pasėlį ir pasėlį nuo antgerklio.

13.Sedacija, intubacinio vamzdelio fiksacija. Perkelti ligonį į vaikų intensyviosios terapijos skyrių.

Gydymas. Jei įtariamas epiglotitas, vaiką būtina guldyti į ligoninę. Skiriamas drėgnas deguonis, ramybė (ne vaistais). Kaip taisyklė, sergančiam epiglotitu vaikui 1-2 paroms reikalinga nazotrachėjinė intubacija su inhaliacine bendrąja nejautra, be miorelaksantų, kol nuo antibakterinės terapijos sumažės uždegiminė edema. Vienkartinai sušvirkščiama deksametazono 0,6 mg/kg. Svarbiausias epiglotito gydymas tai antibakterinė terapija, kurią reikia pradėti nedelsiant. Empirinei antibakterinei terapijai į veną skiriamas cefuroksimas (po 75-100 mg/kg per parą, dalijant į 3 dalis) ar ceftriaksonas (po 100 mg/kg per parą, dalijant į 2 dalis). Reikėtų skirti skysčių į veną.