Įgimtas gerklų stridoras (stridor laryngis congenitum; stridor - švilpesys, švilpiamas kvėpavimo garsas, susiaurėjus kvėpavimo takams) triukšmingas persistuojantis naujagimio ar kūdikio kvėpavimas dėl įgimto gerklų ir trachėjos minkštumo ir antgerklio vangumo. Embrioninė šios įgimtos ydos prigimtis neaiški. Berniukai serga 2 kartus dažniau nei mergaitės.

Klinika. Dėl gerklų ir trachėjos sienelių silpnumo įkvėpimo metu jų sienelės susiglaudžia ir orui tenka veržtis pro siaurą deformuotą plyšį.

įgimtas gerklų stridoras atsiranda, praėjus kelioms dienoms po gimimo, bet kartais - tik nuo antrojo gyvenimo mėnesio. Kūdikio kvėpavimas, ypač kai jis guli ant nugaros, triukšmingas, kriokiantis, iškvepiant primena gaidžio giedojimą ar varnos krankimą, balsas būna grubesnis, prikimęs. Bendra sergančio įgimtu gerklų stridoru kūdikio savijauta paprastai nepakinta - jis šypsosi, guguoja, gerai žinda krūtį, jo kūno svoris auga, fizinė ir psichomotorinė raida atitinka amžių. Rečiau jis dūsta, įkvepiant įtraukiami tarpšonkauliniai tarpai, dėl to gali sutrikti žindymas, deformuotis krūtinės ląsta, atsiranda hipotrofija.

Įgimtas gerklų stridoras trunka kelis mėnesius ir paprastai išnyksta ne vėliau kaip pirmaisiais gyvenimo metais.

Diagnostika. Laringomaliacija diagnozuojama, atliekant tiesioginę laringoskopiją. Šią ligą tenka skirti nuo virusinio stenozuojančio laringito ar laringotracheito, naujagimio stabligės, gimdymo traumos, aspiracijos gimdymo metu, įgimto gerklų defekto, gerklų naviko ar retencinės cistos, Pjero-Robeno (Pierre-Robin) sindromo, įgimto gūžio ir kraujagyslių anomalijos.

Gydymas. Specifinio gydymo nėra, stridoras praeina savaime. Kartais tenka spręsti žindymo problemas. Dauguma tokių kūdikių geriau jaučiasi ir ramiau kvėpuoja paguldyti ant nugaros. Ypač retai kūdikiams tenka atlikti trachėjos intubaciją pro nosį ar tracheostomiją. Literatūroje aprašyta, jog iš 1415 kūdikių, turinčių įgimtą gerklų stridorą, 4 teko daryti tracheostomiją.