Intersticinis nefritas (nephritis interstitialis), arba tubulointersticinis nefritas, tubulointersticinė nefropatija, - daugelio priežasčių sukėlimą liga, kuri reiškiasi inkstų veiklos sutrikimu dėl inkstų kanalėlių ir tarpinio audinio pokyčių.
Viena intersticinio nefrito formų yra pielonefritas. Tačiau jis iš esmės skiriasi nuo kitų (jį tiesiogiai sukelia bakterijos), todėl ir aprašomas atskirai.
Etiologija. Intersticinio nefrito priežasčių gali būti daug (1 lentelė). Dažnai jį sukelia vaistai - antibiotikai (penicilinai, cefalosporinai), nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai, diuretikai. Neretai intersticinis nefritas siejamas su infekcinėmis ligomis. Aprašyta susirgimų šiuo nefritu, susijusių su Strcptococcus pyogenes infekcija, salmonelioze, brucelioze, sifiliu, toksoplazmoze, infekcine mononukleoze, Yersinia psendotuberculosis, hantavirusine infekcija. Intersticinį nefritą gali sukelti 11 tipo adenovirusas, dažniausiai tiems ligoniams, kurių imunitetas nuslopintas, pvz., po inkstų persodinimo.
Ūminio intersticinio nefrito patogenezė dažniausiai - imuninė, siejama su humoraliniu ir ląsteliniu imunitetu. Vaistai ir kitos medžiagos gali veikti kaip haptenai: susijungę su inkstų baltymais sudaro antigeną.
Patologinė anatomija. Ūminio intersticinio nefrito patologiniai morfologiniai požymiai: tarpas tarp audinių pabrinkęs, jame gausu netolygiai (židiniais) išsidėsčiusių uždegimo ląstelių - limfocitų, monocitų, plazminių ląstelių, neutrofilų, neretai eozinofilų. Kanalėlių epitelis suplokštėja, išnyksta šepetinis kraštelis, neretai būna epitelio nekrozė, sutrūkinėjusi pamatinė membrana. Kamuolėliai ir kraujagyslės nepakinta arba jų pokyčiai esti neryškūs. Imunofluorescencinės mikroskopijos rezultatai - neigiami arba nespecifiniai.
Lėtiniam intersticiniam nefritui būdinga limfocitų infiltracija, periglomerulinė fibrozė, galiausiai - intersticinė fibrozė ir parenchimos atrofija.
Klinika ir diagnostika. Ūminis intersticinis nefritas dažniausiai prasideda nespecifiniais simptomais - nuovargiu, kūno svorio mažėjimu, karščiavimu, vėmimu, blyškumu. Susirgusiam nuo vaistų vaikui gali atsirasti bėrimas. Neretai esti poliurija, polidipsija. Kraujospūdis padidėja retai (dažniau, kai šią ligą sukelia vaistai).
Periferinio kraujo tyrimas rodo normochrominę mažakraujystę, padidėjusį ENG. Jei intersticinį nefritą sukelia vaistai, būna eozinofilija.
Šlapime randama nedaug baltymų (paprastai mažiau kaip 1 g/l), eritrocitų, leukocitų, hialininių ir grūdėtųjų cilindrų. Proteinurija būna kanalėlių tipo - daugiau išsiskiria mažos molekulinės masės baltymų. Dažnai pasitaiko gliukozurija, hiperf osfaturija, hiperaminoacidurija, poliurija, izostenurija.
Kai sutrinka inkstų funkcija, būdinga azotemija - padidėjusi šlapalo, kreatinino koncentracija. Komplemento kiekis nesumažėja. Padidėjusi IgE koncentracija rodo alerginę etiologiją. Kiti biocheminiai pokyčiai - hiperkalemija, hipernatremija, hiperfosfatemija, hiperchloreminė metabolinė acidozė.
Tiriant ultragarsu, matosi normalaus dydžio arba padidėję inkstai, sustiprėjęs žievės echogeniškumas.
Intersticinį nefritą reikia skirti nuo įvairių glomerulonefrito formų. Intersticiniam nefritui nelabai būdinga ūminio nefritinio sindromo triada -pabrinkimai, hipertenzija, hematurija. Jam taip pat nebūdingas nefrozinis sindromas (ryškūs pabrinkimai, didelė proteinurija, hipoproteinemija, hiperlipidemija).
Gydymas. Pirmiausia būtina pašalinti intersticinio nefrito priežastį neduoti jį sukėlusių vaistų, šalinti toksinių medžiagų poveikį. Koreguojama vandens ir elektrolitų, šarmų ir rūgščių pusiausvyra, jei reikia, daroma dializė.
Gliukokortikoidai gali sutrumpinti ūminio inkstų funkcijos nepakankamumo fazę. Pradinė prednizolono dozė - po 2 mg/kg per parą, paskui ji laipsniškai mažinama. Kai ligos pradžia sunkesnė, tikslinga pradėti gydyti pulsinėmis metilprednizolono dozėmis. Gydymo gliukokortikoidais trukmė - nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių (atsižvelgiant į ligos priežastį ir gydymo veiksmingumą).
Lėtinis intersticinis nefritas gydomas simptomus mažinančiomis priemonėmis - kontroliuojamas kraujospūdis, gydomi elektrolitų, šarmų ir rūgščių apykaitos sutrikimai.
Prognozė. Vaikų ūminio intersticinio nefrito baigtis dažniausiai gera. Kartais lieka hipertenzija, proteinurija, sutrikusi inkstų veikla.
Lėtinis intersticinis nefritas dažniausiai palengva progresuoja iki galutinio inkstų veiklos sutrikimo.
Profilaktika ir dispanserizavimas. Reikia stengtis vengti nefrotoksinių medžiagų, aktyviai gydyti inkstų infekciją (pielonefritą).
Ūminiu intersticiniu nefritu persirgęs vaikas dispanserizuojamas keleriems metams, kol įsitikinama, kad inkstų veikla nesutriko ir neliko jokių ligos padarinių. Lėtiniu intersticiniu nefritu sergantis vaikas dispanserizuojamas neribotam laikui. Sveikatos tikrinimo dažnis ir reikiami tyrimai priklauso nuo laiko, praėjusio po ūmininės ligos fazės, ir inkstų
