Lėtinis rinitas ir nazofaringitas (rhinitis et nasopharyngitis chronica) -aktuali mažų ir vyresnių vaikų problema.

Etiologija. Lėtinis rinitas. Viena dažniausių lėtinio vaikų rinito priežasčių yra alergija (apie 10% vaikų), mažų vaikų - dažniausiai maisto produktams, vyresniems vaikams didėja inhaliacinių alergenų reikšmė. Bakterinės kilmės lėtinį ar pasikartojantį rinitą (4 ir daugiau kartų per metus) gali lemti nosies ertmės ir ryklės anatominės anomalijos (nosies pertvaros iškrypimas, gomurio defektai), pirminė ciliarinė diskinezija, cistinė fibrozė, adenoidų hipertrofija, antrinė imunodeficitinė būklė (DSV - „dažnai sergantys vaikai"). Nustatyta, kad lėtinį rinitą gali sukelti ir GRR. Medikamentinis rinitas gali išsivystyti vaikams, pernelyg ilgai gydytiems a adrenomimetikų lašais į nosį, tačiau tai pasitaiko gana retai. Ligos priežastis gali būti ir per sausas buto oras. Idio-patinis ir nealerginis eozinofilinis rinitas (NARES) vaikams būna retai. Vienpusį lėtinį rinitą gali sukelti nosies svetimkūnis.

Lėtinis nazofaringitas. Lėtinį nazofaringitą sukelia tos pačios priežastys (obstrukcinės nosies ligos dėl anatominių, morfologinių ir gleivinės pakitimų, GRR, alergija, lėtinė infekcija). Kai pažeidžiamas limfoidinis nosiaryklės audinys, prasideda lėtinis adenoiditas.

Klinika. Lėtinis rinitas. Visų tipų lėtiniams rinitams būdingas nosies užburkimas, rinorėja (išskyros iš nosies ar į nosiaryklę - angį. post nasal drip). Dažnai sutrinka uoslė, keičiasi balso tembras, vystosi uždarasis sniaukrojimas (rhinolalia clausa). Alerginis rinitas yra viena dažniausių lėtinio rinito priežasčių. Alerginiam sezoniniam ilgalaikiam (jo požymiai vargina daugiau nei du mėnesius) ir nuolatiniam rinitui, be išvardytų simptomų, būdingas čiaudulys, gali būti akių pažeidimo simptomų (alerginis konjunktyvitas), nustatomas ryšys su alergenu, alergologinė šeimos anamnezė. Alergiją gali rodyti ir pasikartojantis rinosinusitas, ūminis vidurinės ausies uždegimas, ypač eksudacinis otitas. Vaiką, sergantį alerginiu rinitu, kartais galima pažinti iš veido, taip pat iš jo elgsenos. Jis dažnai ranka braukia nosį į viršų, jam būdinga skersinė nosies raukšlė, vadinamieji alerginiai šešėliai paakiuose. Tačiau nė vienas šių požymių nėra patognominis. Ligą padeda diagnozuoti alergijos tyrimai: eozinofilija nosies sekrete, padidėjęs bendrojo ir specifinio IgE kiekis serume, teigiami odos mėginiai (vaikams iki 2 metų amžiaus jie mažiau patikimi). Idiopatiniam (vazomotoriniam) rinitui nebūdingas čiaudulys, alerginė anamnezė, nustatomi neigiami alergijos tyrimai. Gerklų ir ryklės refliukso sukeltam (iritaciniam) lėtiniam rinitui, be pagrindinių simptomų, būdingi gerklų pažeidimo požymiai: vaikams iki 2 metų amžiaus - lėtinis stridoras, naktinis kosulys, obstrukcinės apnėjos požymiai, taip pat virškinamojo trakto sutrikimo simptomai - atpylimai, vėmimai, augimo atsilikimas. Vyresniems nei 2 metų amžiaus vaikams liga gali reikštis pasikartojančiu adenoiditu, rinosinusitu, stenozuojančiu laringitu, lėtiniu užkimimu, kosuliu, krenkštimu. Vaiką gali varginti rėmuo, atpylimai, pilvo skausmas. Lėtinis infekcinis rinitas dažniausiai būna kartu su sinusitu. Klinikinės lėtinio rinito formos (katarinis, hipertrofinis ir atrofinis rinitas) rodo proceso trukmę ir pažeidimo apimtį. Rinoskopuojant galima matyti (tai priklauso nuo rinito formos) hipereminę (infekcinis, GRR), pilkšvai melsvo, blyškiai rausvo (alerginis) ar melsvo atspalvio (idiopatinis) paburkusią nosies ertmės gleivinę, įvairios konsistensijos sekretą nosies ertmėje. Esant katarinei rinito formai, gleivinės paburkimas teigiamai reaguoja į vietinius dekongestantus (teigiamas anemizacijos mėginys). Kai sergama lėtiniu hipertrofiniu rinitu, nosies ertmėje išveša jungiamasis audinys, todėl kvėpavimas pro nosį esti sutrikęs nuolat. Jungiamasis audinys gali užspausti ausies trimito angą, dėl to tokie vaikai dažniau serga otitu. Atrofinis rinitas vaikams nėra būdingas. Retai vaikams pasitaiko ir nosies polipų; jei jų randama, pirmiausia reikia įtarti cistinę fibrozę arba pirminę ciliarinę diskineziją.

Lėtinis nazofaringitas. Pagrindiniai lėtinio nazofaringito požymiai yra nuolatinis peršėjimas, sausumo, svetimkūnio pojūtis ryklėje, krenkš-timas, kartais dirginantis kosulys (kosėdamas ir krenkšdamas vaikas bando „išvalyti ryklę"). Taip pat gali pasunkėti kvėpavimas pro nosį, vaikas pradeda knarkti, pakinta jo balsas. Pasikartojantis rinosinusitas, ūminis vidurinės ausies uždegimas gali rodyti lėtinį infekcinį adenoiditą. Apžiūrint nosiaryklę, matosi paraudusi, paburkusi gleivinė, taip pat paburkęs, nusėtas pūlingais kamšteliais ar supūliavusiais folikulais, padengtas sekretu limfoidinis nosiaryklės audinys. Jeigu adenoidai pašalinti ar involiuciniai, galima matyti hipertrofuoto limfoidinio audinio granules. Diagnozavus lėtinį nazofaringitą, svarbiausia nustatyti jį sukėlusias priežastis.

Diferencinė diagnostika. Lėtinį rinitą reikia skirti nuo kitų nosies obstrukciją bei rinorėją sukeliančių ligų mechaninių (iškrypusios nosies pertvaros, kriauklių hipertrofijos, adenoicių anatominių ostiomeatalinio komplekso variantų, svetimkūnių, choanų atrezijos), navikų (nepiktybinių ir piktybinių), granulomų (Vegenerio granulomatozės, sarkoidozės, specifinių infekcinių granulomų - tuberkuliozės, raupsų), cerebrospinalinės rinorėjos, polipų. Be to, svarbu skirti ir lėtinio rinito formas (alerginį, infekcinį, nealerginį, neinfekcinį). Rinitų tipus diferencijuoti padeda anamnezė, ligos simptomai, rinoskopijos duomenys, alergologo atliekami alergijos tyrimai. Lėtinį nazofaringitą reikia skirti nuo lėtinio rinosinusito ir kitų obstrukcinių nosies ligų, adenoidų hipertrofijos, navikų.

Gydymas. Bendrieji gydymo principai grindžiami nustatytais etiologiniais ir rizikos veiksniais, jų šalinimu ir hidracija (patalpų drėkinimas, skysčiai, nosies higiena, vartojant filtruotus sterilius jūros vandens tirpalus, mineralinį nosies tepalą Nisita). Alerginio rinito atveju šalinami alergenai ir nespecifiniai aplinkos dirgikliai, skiriamas pakopinis medika mentinis gydymas (atsižvelgiama į ligos eigą, trukmę, pirmenybę teikiant vietinio poveikio vaistams), specifinė imunoterapija, chirurginis gydymas. Pirmiausia skiriama kromonų į nosį arba/ir antrosios kartos geriamieji antihistamininiai vaistai (loratadinas, cetirizinas). Jeigu tai nepadeda, į nosį purškiami gliukokortikoidai (mometazonas, flutikazonas, budezonidas). Gydant sunkios eigos alerginį rinitą, skiriamas kombinuotas gydymas: gliukokortikoidai į nosį ir geriamieji antrosios kartos antihistamininiai vaistai. Vyresniems vaikams galima skirti ir trečiosios kartos antihistamininių vaistų (desloratadino), kurie pasižymi ne tik antihistamininiu, bet ir stipriu uždegimą slopinančiu poveikiu. Esant atrofiniam rinitui, į nosį lašinama lašų, turinčių vitaminų A ir E {Coldastop Nasenol). Vaikams, kuriems diagnozuotas gerklų ir ryklės refliuksas (lėtinis rinitas, faringitas), būtina keisti mitybos ir gyvenimo būdo įpročius. Juos reikia maitinti tirštesniu maistu, keisti jų kūno padėtį, pakelti galvūgalį, skirti antirefliuksinių vaistų (prokinetikų, protonų siurblio inhibitorių) ir H2 histaminolitikų. Vyresniems vaikams bei gydant GRR pirmojo pasirinkimo vaistas yra protonų siurblio inhibitoriai (omeprazolis ir kt). Chirurginis gydymas taikomas, nustačius lėtinį adenoiditą, adenoidų hipertrofiją, nosies polipus, iškrypusią nosies pertvarą, hipertrofinį rinitą (atliekama kriodestrukcija).

Profilaktika. Infekcinio rinito profilaktikai galima skirti imunostimuliatorių (ribomunilį, bronchomunalį, Luivac), ežiuolės preparatus (Lymphozil, Ecliinafit), homeopatinius vaistus (Urnckalor, Influcid). Svarbu sureguliuoti vaiko mitybą, poilsį, žiūrėti, kad jis kiek įmanoma mažiau bendrautų su sergančiaisiais ūminėmis kvėpavimo organų ligomis.