Lėtinis tonzilitas (tonsillitis chronica) - infekcinėalerginė liga, kuri reiškiasi nuolatiniu gomurio tonzilių uždegimu.

Etiologija ir patogenezė. Gomurio tonzilės, sulaikydamos į ryklę patenkančius virusus ir bakterijas, apsaugo organizmą. Be to, tonzilės gamina visų klasių imunoglobulinus, biologiškai aktyvias medžiagas - interferoną, lizocimą. Sergant lėtiniu tonzilitu, tonzilės tampa infekcijos židiniu. Pasunkėja sekreto drenažas iš kriptų, susidarę ir persistuojantys limfiniuose folikuluose maži pūlinukai (mikroabscesai) lemia subklinikinę infekciją. Tonzilių kriptose dėl bakterijų ir jų toksinų poveikio prasideda uždegimas, atsiranda perivaskulinė infiltracija, sutrinka tonzilių trofika. Bakterijos koncentruojasi, suardoma pusiausvyra tarp normalios ir patogeninės mikrofloros. Toksinai ir mikroorganizmai patenka į kraują. Kintant imuninei funkcijai, endogeniniai tonzilės audinio baltymai įgauna antigeninių savybių ir skatina autoantikūnų gamybą (autoalerginiai mechanizmai). Sutrinka neurorefleksinis tonzilių ryšys su kitais organais (tonzilokardialinis sindromas). Ilgainiui vystosi tonzilių parenchimos fibrozė, atrofija.

Dažniausiai nuo tonzilių išauginama mišri (aerobai ir anaerobai) mikroflora, vyraujant B hemoliziniam streptokokui, auksiniam stafilokokui. Didėja B laktamazes gaminančių mikroorganizmų, anaerobų reikšmė. Predisponuojamieji ligos veiksniai: pasikartojantis ūminis tonzilitas, rinosinusitas, nesveiki dantys, pasunkėjęs alsavimas per nosį (adenoidų hipertrofija, iškrypusi nosies pertvara), gastroezofaginis refliuksas. Taip pat dažniau lėtiniu tonzilitu serga alergiški, permaitinti vaikai.

Klinika. Lėtiniu tonzilitu sergantys vaikai skundžiasi nuovargiu, blogu apetitu, nesugebėjimu ilgiau sutelkti dėmesio, nuolatiniu gerklės peršėjimu, nemaloniu skoniu burnoje, galvos skausmu, subfebrilia kūno temperatūra. Tėvai ir aplinkiniai iš vaiko burnos junta sklindantį nemalonų kvapą. Faringoskopijos metu galima matyti žiočių lankų hiperemiją, jų kraštų sustorėjimą, sąaugas tarp tonzilių ir žiočių lankų (fiksuotas tonzilės), randėtas ar išpurėjusias tonzilės, skystus pūlius tonžilių kriptose (išspaudžiamus lopetėle). Čiuopiami padidėję sritiniai (pažandžio, priekiniai kaklo) limfmazgiai.

Reikia atminti, kad kazeoziniai kamščiai, kurie išsispaudžia iš kriptų, ir tonzilių dydis nėra lėtinio tonzilito požymiai.

Diagnostika. Skiriamos kompensuotoji ir dekompensuotoji lėtinio tonzilito formos. Kompensuotam lėtiniam tonzilitui būdingi aukščiau minėti lokalūs lėtinio tonzilito požymiai (faringoskopijos duomenys ir kaklo limfadenitas), bet tonzilių barjerinė funkcija ir vaiko organizmo reaktyvumas išlieka, todėl nėra bendros vaiko organizmo reakcijos. Dekompensuotam lėtiniam tonzilitui būdinga susilpnėjusi ar išnykusi tonzilių barjerinė funkcija, taip pat sutrikęs vaiko organizmo reaktyvumas. Šiai formai būdinga:

• anamnezėje pasikartojantys ūminiai tonzilitai,

• lėtinės bakterinės intoksikacijos požymiai (subfebrilitetas),

• ryklės pūliniai,

• potonzilinės komplikacijos (reumatas, glomerulonefritas, artralgija, poliartitas, hemoraginis vaskulitas).

Diferencinė diagnostika. Lėtinį tonzilitą reikia skirti nuo lėtinio infekcinio ir neinfekcinio (sukelto gerklų ir ryklės refliukso) faringito, tonzilių hipertrofijos, reumato, tuberkuliozinės intoksikacijos.

Komplikacijos. Lėtinio tonzilito komplikacijos yra tokios pat, kaip ir sergant ūminiu tonzilitu.

Gydymas. Lėtinis tonzilitas gydomas konservatyviai, taip pat atliekama tonzilektomija. Tonzilės yra svarbios normaliai vaiko imuninės sistemos raidai, todėl tonzilektomija, ypač vaikams iki 7 metų, turi būti daroma tik pagal indikacijas. Kai sergama kompensuotu tonzilitu, bakteriologiniu tyrimu nustačius sukėlėją (dažniausiai tai – B hemolizinis streptokokas), taikomas antibakterinis gydymas. Pirmiausia skiriamas geriamasis penicilinas fenoksimetilpenicilinas. Vidutinė gydymo trukmė 3 savaitės. Klinikiniai lėtinio tonzilito etiologijos tyrimai rodo didėjančią anaerobų (pasėlis gali būti neigiamas) ir B laktamazes gaminančių bakterijų reikšmę. Tuo atveju skiriami antibiotikai su B laktamazių inhibitoriais ar klindamicinas. Tinkamas antibakterinis gydymas išgydo (nereikia tonzilektomijos) iki 15% vaikų. Taip pat vaiką reikia grūdinti, atitaisyti sutrikusį jo kvėpavimą pro burną, gydyti kitus vietinius infekcijos židinius, kontroliuoti gastroezofaginį refliuksą. Kartais veiksmingos fizioterapijos procedūros (ultravioletinis tonzilių švitinimas, ultragarso terapija), kurortinis gydymas. Skirtinas augalinis preparatas Tonsilgon. Konservatyvaus gydymo kursai skiriami 2-4 kartus per metus. Pagrindinis lėtinio dekompensuoto tonzilito gydymas yra chirurginis. 

Absoliuti indikacija tonzilektomijai (dažnai kartu su adenoidotomija) yra obstrukcinė miego apnėja, sukelianti plautinę širdį, sisteminę hipertenziją, augimo atsilikimą, enurezę, elgesio pakitimų. Dažniausios santykinės indikacijos - pasikartojantis ūminis tonzilitas, lėtinis tonzilitas, paratonzilinis pūlinys, tonzilių hipertrofija, sukelianti mitybos, kvėpavimo sutrikimų. Planinė operacija atliekama, paruošus ligonį (praėjus ne mažiau kaip 3 savaitėms po ūminės viršutinių kvėpavimo takų ligos, išgydžius kariozinius dantis). Jei vaikas serga aktyviu reumatu, tonzilektomija atliekama po antireumatinio gydymo kurso, kai reumatas tampa neaktyvus. Prieš operaciją ir po jos pacientams skiriama antibiotikų pagal nustatytas schemas. Tonzilektomija prieš širdies operaciją būtina tiems vaikams, kurie serga lėtiniu tonzilitu ir turi reumatinę mitralinę ydą. Vaikams tonzilektomija dažnai daroma kartu su adenotomija. Operacijos indikaciją būtina griežtai įvertinti mažiems vaikams iki 3 m. amžiaus. Dažniausia komplikacija po tonzilektomijos - ankstyvas arba vėlyvas kraujavimas, rečiau pasitaiko kvėpavimo takų obstrukcija, dehidracija, pūlinės komplikacijos.

Kontraindikacijos radikaliai tonzilektomijai yra kraujo ligos (hemofilija, leukozė), sunkus, nekompensuotas cukrinis diabetas, lėtinis nefritas su inkstų funkcijos nepakankamumu, aktyvi plaučių tuberkuliozė, širdies ydos su širdies veiklos nepakankamumu, labai padidėjęs arterinis kraujospūdis. Kadangi tonzilektomija susijusi su pooperacinio kraujavimo rizika, svarbu kruopšti tikslinė ligų, sukeliančių kraujo krešėjimo sutrikimus, anamnezė, vaistų vartojimas, ypač pastarąsias savaites prieš operaciją (gydant vaiką acetilsalicilo rūgštimi, sutrikdoma trombocitų agregacija). Tonzilektomija nedaroma mergaitėms per mėnesines, sergant ūminėmis kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis.