1940 metų pabaigoje mokslininkai atkreipė dėmesį į mažai tyrinėtą pneumonijos formą, kai bakterinio sukėlėjo nerandama, bet pneumonija pasižymi kai kuriais klinikiniais ypatumais - ūmia pradžia, trumpu karščiavimo periodu, sausu kosuliu, negalavimu, galvos skausmu. Ligonio rentgenogramoje pneumonijos židinių randama apatinėje vieno plaučio, rečiau - abiejų plaučių dalyse. Tokias pneumonijas pradėta vadinti pirminėmis atipinėmis pneumonijomis.

Etiologija. M.Itonas (M.Eaton) su bendradarbiais 1944 m. daliai sergančiųjų tokia pneumonija įrodė etiologinį veiksnį - filtruojamąjį agentą, kuris buvo pavadintas Itono agentu. Vėliau paaiškėjo (Clianoch ir kt., 1962), kad tas sukėlėjas priklauso Mycoplasmataceae šeimai, Mollicutes klasei.

Šiuo metu žinoma daugiau kaip 20 rūšių mikoplazmų. Žmogaus organizme rastos 9 rūšys, kurių 2 (Mycoplasma pneumoniae ir Mycoplasma hominis I ir II) yra patogeniškos, likusios - saprofitai. Mycoplasma hominis I-II tipai yra santykinai patogeniniai.

Mikoplazmos užima tarpinę padėtį tarp virusų ir bakterijų. Jos neturi tvirtos ląstelinės sienelės, kaip bakterijos sintezuoja ribonukleino ir dezoksiribonukleino rūgštis, esti 125-150 milimikronų dydžio. Tai fakultatyviniai anaerobai, galintys augti dirbtinėje terpėje, jei ji pakankamai maitinama ir yra atitinkamas osmosiškumas. Mi/coplasma pneumoniae žinduolių kraujyje tirpina eritrocitus, nes gamina vandenilio peroksidą, o tai leidžia ją skirti nuo kitų mikoplazmų padermių, randamų žmogaus organizme. Ji sunkiai dažosi paprastais metodais, yra gramneigiama, nejudri, nesudaro sporų. Mikoplazmos padengtos trisluoksne citoplazmine membrana, todėl yra atsparios antibiotikams, veikiantiems bakterijų ląstelės membraną. Kultivuojama audinių kultūrose, daugiausia embriono plaučių audinyje. Kolonijos po 8 ar 20 d. inkubacijos (37° C) būna plačios lyg akis.

Epidemiologija. Gali būti mikoplazminė monoinfekcija, taip pat mikoplazmos derinys su kitais virusais (adenovirusu, paragripo, gripo, RS, Corona virusais) ir Chlamydia pneumoniae (20% atvejų). Dažniausiai serga mokyklinio amžiaus vaikai ir jaunuoliai, Suaugusieji gali užkrėsti naujagimius ir ikimokyklinio amžiaus vaikus, motina - naujagimį gimdymo metu.

Aprašomos mažos epidemijos šeimose, mokyklose, internatuose, kariuomenėje. Susirgimų padaugėja kas 4-5 metai, paprastai rugpjūčio-lapkričio mėnesiais. Infekcijos šaltinis - ligonis arba mikoplazmų nešiotojas. Užkratas plinta tik oro lašiniu būdu.

Mikoplazminė infekcija serga abiejų lyčių vaikai, sunkiau ir dažniau - berniukai.

Patogenezė. Infekcijos patekimo vartai - kvėpavimo takų gleivinė. Užsikrėtus mikoplazmomis, susergama ne visada. Tai liudija mikoplazmų išskyrimas iš sveikų žmonių organizmo.

Mikoplazmozė - tai ne tik vietinė liga. Infekcijos generalizavimąsi rodo tas faktas, jog mikoplazmų randama kaulų čiulpuose, limfmazgiuose, plaučių audinyje. Kitų organų pakitimus lemia ne tik mikoplazmų dauginimasis juose, bet ir jų gaminamos toksinės medžiagos. Kai kurios mikoplazmos išskiria neurotoksiną. Si medžiaga veikia nervų sistemą, pažeidžia kapiliarus, padaro laidų hematoencefalinįbarjerą,sukelia ląstelių chromosominės struktūros pakitimų. Persirgus lieka nepastovus imunitetas. Mikoplazmų iš organizmo gali skirtis 3 mėnesius.

Įkvėptas sukėlėjas prisitvirtina prie kvėpuojamojo epitelio paviršiaus. Jis susilpnina epitelio ciliarinį aktyvumą. Slinkdamos žemyn mikoplazmos pažeidžia nosiaryklę, trachėją, vis naujas bronchų medžio šakas ir pagaliau - alveoles. Tik apie 10% ligonių mikoplazmos iš karto pažeidžia plaučių parenchimą.

Mycoplasma pneumoniae gali sukelti taringi tą, tracheobronchitą, pleuritą, pneumoniją, otitą, miringitą, meningitą, encefalitą, smegenėlių ataksiją, poliradikuloneuritą, miokarditą, perikarditą, hepatitą, artritą ir odos pokyčių (makulopapulinė eritema būna 11-33% ligonių).

Patologinė anatomija. Būdingas intersticinės pneumonijos ir ūminio bronchiolito vaizdas. Alveolių epitelis pažeistas, hiperplazuotas, jame gausu mikoplazmų. Plaučiai edemiški, sustorėja bronchų sienelės. Dauguma alveolių pripildytos skysčio, eritrocitų, makrofagų. Bronchiolės infiltruotos limfocitais.

Esti pakitimų kepenyse, inkstuose: distrofiškai pakitę hepatocitai, Kupferio ląstelių hiperplazija, tulžies pūslės kapiliarai išsiplėtę. Padideja tarpuplaučio limfmazgiai.

Klinika. Ligos inkubacinis periodas gali būti trumpesnis nei 5 dienos ir ilgesnis nei 3 savaitės. Užkrėtus savanorius, inkubacinis periodas trunka 9-12 dienų. Mikoplazminės pneumonijos dažnis tarp pneumonija sergančių vaikų svyruoja nuo 4,7 iki 24,1%; iki 6 m. ji nustatoma 5%, 7-10 m. - 32%, 11-14 m. - 51% sergančiųjų pneumonija. Esant ūmiai ligos pradžiai, temperatūra padidėja per 2 dienas ir didžiausia (38-40°) būna trečią ligos dieną. Karščiavimo trukmė 2-20 dienų, vidutiniškai 10 dienų. Didelio karščiavimo periodas (virš 38,6°) trunka 2-8 dienas. Pusei vaikų temperatūra sumažėja staiga, kitiems palengva. Intoksikacijos simptomų atsiranda jau pirmąją dieną. Ryškiausi jie pasidaro per 3 dienas:pablogėja bendra būklė, atsiranda galvos skausmų, šaltkrėtis, mialgijų, anoreksija, suglebimas, silpnumas. Šie simptomai išlieka iki 9 ligos dienos. Jei liga prasideda pamažu, intoksikacija labiausiai išryškėja 7-12 dieną nuo susirgimo pradžios.

Atsiranda viršutinių kvėpavimo takų kataras: parausta ryklė, gali būti konjunktyvitas, rinofaringitas, odos bėrimas (eritema, makulopapulinis ar pūslelinė). Kartais būna meningoencefalinis sindromas, asepsinis meningitas (dažniausiai po 3 d. nuo susirgimo pradžios) net po 2 savaičių, kai sumažėja kūno temperatūra ir išnyksta klinikiniai simptomai.

Traukulių, encefalinis sindromas pasitaiko retai, meninginis sindromas - 14,5% ligonių.

Sergantį mikoplazminė pneumonija ligonį kartais kamuoja dažnas įkyrus vėmimas (nuo 2 iki 6 d.). Apetitas būna pablogėjęs vidutiniškai 7 dienas. Trečdaliui ligonių randamos padidėjusios kepenys, kurios, toksikozei sumažėjus, vėl tampa normalios. Neretai padidėja ir blužnis. Hiperhidrozė trunka apie 17 dienų, trečdalis vaikų per pirmąsias 5-6 paras dažnai viduriuoja. Iš retų simptomų pasitaiko hemoraginis sindromas, kuris reiškiasi kraujavimu iš nosies ir mikrohematurija. 0,1% sergančių mikoplazminė pneumonija vaikų turi katarinį, rečiau pūlinį otitą.

Vienas pirmųjų, t.y. ankstyvų ir ilgiausiai išliekančių požymių kankinantis, dažniausiai sausas, kartais priepuolinis, primenantis kokliušą kosulys (būna 99% ligonių) dar iki temperatūros padidėjimo. 5-10 dieną atsiranda tąsių, gleivėtų išskyrų, kurias ligonis sunkiai atkosi. Kosulys trunka kartais iki 3 savaičių, kai kuriems vaikams net 22-60 dienų.

Auskultuojant plaučiuose girdimas šiurkštus kvėpavimas, drėgni ir sausi karkalai. Drėgni karkalai (smulkūs ir vidutinio kalibro) girdimi vidutiniškai 4 dienas. Kartais karkalai būna nepastovūs, atsiranda periodiškai su pertraukomis per 3-7 dienas, nors bendra ligonio būklė nepablogėja. Pusei vaikų gali būti įvairaus stiprumo dusulys.

Rentgenogramoje matosi plaučių piešinio sustiprėjimas, židinėliai, kai kada būna segmentinių ir polisegmentinių, homogeninių užtemimų. Jie dažniausiai išsidėsto apatinėse plaučių dalyse, paprastai viename (75% ligonių), kartais ir abiejuose plaučiuose (25% ligonių). Dažniausiai pokyčių randama dešiniajame plautyje. Būdinga šaknų adenopatija, sunkiais atvejais gali btiti serofibrininis pleuritas, sustorėjusi tarpskiltinė pleura, nors pleuros trynimasis retas.

Klinikiniai reiškiniai išnyksta per 10-15 d., bendra būklė pagerėja per 3-4 dienas. Tačiau rentgeninių pakitimų išlieka 16-24 dienas (gydant 10 dienų). Gali būti ligos recidyvų (rezorbcija prasideda 2 savaitės pabaigoje).

Ligos trukmė priklauso nuo organizmo reaktyvumo, laiku nustatytos teisingos diagnozės ir pradėto atitinkamo gydymo.

Periferinio kraujo tyrimu 5-10% ligonių nustatoma leukopenija, 15-20% leukocitozė, 50% santykinė neutrofilija. ENG padidėja iki 20-60 mm/vai.

Nors šios pneumonijos klinika panaši į virusinės ir rentgenograma 2-5 d. būna kaip virusinės pneumonijos metu, tačiau ji pažeidžia bazalinius segmentus, kurie giliai infiltruoti.

Diagnostika. Mikoplazminės infekcijos diagnozė patvirtinama:

1. Išauginus specialioje terpėje iš nosiaryklės nuograndų, skreplių arba bronchų medžiagos sukėlėjo kultūrą (rezultatas gaunamas ne anksčiau kaip 7 ligos parą).

2. Kai Mycoplasma pneutnoniae antigeno imunofermentiniu ELISA metodu nuo pirmųjų ligos dienų randama nosiaryklės nuograndose, skrepliuose, bronchų medžiagoje.

3. Serologiniais tyrimais išaiškinant šalčio agliutininus. Nuo 8 d. jų randama 1/64, daugiausia po 2-3 savaičių (išnyksta 4-6 savaitę). Priklauso imunoglobulinų M klasei. Jų aptinkama ir kitų infekcijų (mononukleozės, raudonukės, adenovirusinės, gripo, ornitozės, disproteinemijos) metu. Esant mikoplazmozei, jų randama 50 iš 100. IgM nebuvimas ar jų radimas dar neįrodo mikoplazminės infekcijos.

4. Komplemento surišimo reakcijos duomenimis. Antikūnų prieš mikoplazmą pasirodo nuo 7 d. ir būna daugelį mėnesių. Daugeliu atvejų ši reakcija esti specifinė, mažai jautri, bet paprasta.

5. Tiesioginės imunofluorescencijos būdu. Ši reakcija labai jautri. Antikūnų aptinkama nuo 7-9 d. Fluorescenciniu būdu antikūnų aptinkama santykiu 45-63 iš 100 (kuriems patvirtinama serologinė diagnozė net - 72,9-89,5%).

6. Polimerazės grandininės reakcijos metodu.

Gydymas. Ligoninėje gydomi vaikai, sergantys sunkiomis ligos formomis (ypač kūdikiai, kurie serga komplikuota pneumonija, turi nervų sistemos pažeidimų).

Kadangi dažnai pasitaiko mikoplazmų ir virusų derinys, palatos turėtų būti gerai izoliuotos, dažnai vėdinamos, grupuojant jose ligonius pagal susirgimo laiką ir pobūdį.

Kadangi mikoplazmą atspari antibiotikams, veikiantiems ląstelės membraną, šiai pneumonijai gydyti vartojami antibiotikai, slopinantys bakterijų baltymų sintezę ir trikdantys bakterijų fermentines sistemas, t.y. makrolidų, tetraciklinų ir chinolonų grupės preparatai. Eritromicino skiriama po 50 mg/kg per parą nuo 10 dienų iki 3 savaičių, kol ligonis nustoja karščiuoti ir rezorbuojasi infiltratai. Taip pat vartojami ir naujosios kartos makrolidai - azitromicinas (Sumamed) ar klaritromicinas (Klacid). Doksiciklinas skiriamas tik vaikams, vyresniems nei 8 metų. Fluorochinolonai - ciprofloksacinas, ofloksacinas - skirtini suaugusiesiems. Nei tetraciklino grupės preparatai, nei makrolidai nesutrumpina M.pneumoniae nešiojimo periodo. Pusei gydytų vaikų po 10-20 dienų gydymo randama mikoplazmų. Šie besimptomiai nešiotojai gali skleisti mikoplazmas ir būti naujų susirgimų šaltinis.