Nefronoftizė (nephronophthisis) - paveldima lėtinė inkstų liga, kuriai būdinga poliurija, polidipsija, mažakraujystė, sulėtėjęs augimas ir progresuojantis inkstų funkcijos nepakankamumas. Šią ligą 1951 m. aprašė G. Fankonis (Fanconi, Šveicarija) ir jo bendradarbiai.
Vėlai prasidedanti dominantiniu būdu paveldima inkstų cistinė liga, histologiškai neatskiriama nuo nefronoftizės, vadinama inkstų šerdies cistine liga.
Paplitimas. Jaunatvinė nefronoftizė nėra reta liga. Jos dažnis gali būti nuo 1 iš 50 000 iki 1 iš 80 000 naujagimių. Berniukai ir mergaitės serga vienodai dažnai. Ši liga yra dažniausia (sudaro 5-25%) vaikų galutinio inkstų veiklos nepakankamumo priežastis.
Etiologija ir patogenezė. Nefronoftizė paveldima autosominiu recesyviniu būdu. Apie 50% šeimų, kuriose yra sergančiųjų nefronoftizė, ši liga nustatoma ir kitiems šeimos ar giminės nariams.
Žinoma keletas nefronoftizės genetinių variantų.
I tipo (jaunatvinė) nefronoftizė sudaro apie 85% šios ligos atvejų. Jos genas lokalizuojasi 2 chromosomos ilgojoje kojytėje. Šio geno produktas -baltymas nefrocistinas, kurio funkcija kol kas nenustatyta.
II tipo nefronoftizės genas lokalizuojasi 9 chromosomoje, III (paauglių) nefronoftizės genas - 3 chromosomoje. Dar žinoma IV tipo nefronoftizė ir keletas ligos variantų, susijusių su kitais apsigimimais: su pigmentiniu retinitu (Senior-Loken sindromas), motorine akių apraksija {Cogan sindromas), koloboma ir smegenėlių kirmino (vermis cerebelli) hipoplazija (Joubert sindromas) ir kiti.
Nefronoftizės patogenezė tiksliai neištirta. Manoma, kad būna pakitusi inkstų kanalėlių sandara - nenormali jų pamatinė membrana.
Patologinė anatomija. Inkstų paviršius esti smulkiai grūdėtas. Ligos pradžioje inkstai histologiškai gali atrodyti normalūs. Vėliau būdingas lėtinio tubulointersticinio nefrito vaizdas - tarpinio audinio fibrozė, limfohistiocitų infiltracija šiame audinyje, kanalėlių atrofija ir išsiplėtimas, židininis kamuolėlių kapiliarų užakimas ir sklerozė. Galutinės stadijos metu inkstai susiraukšlėja, žievinis jų sluoksnis atrofuojasi, suplonėja. Dviem trečdaliams ligonių, kurių inkstų veikla visiškai sutrinka, būna inkstų šerdies cistų.
Klinika. Nefronoftizė kliniškai dažniausiai išryškėja vaikystėje - apie ketvirtuosius gyvenimo metus. Ligos pradžia sunkiai pastebima. Ankstyviausi ir dažniausi simptomai - poliurija ir polidipsija, sumažėjusi inkstų koncentracinė funkcija, antrinė enurezė. Kartais anksti atsiranda acidozė. Maždaug ketvirtaisiais-šeštaisiais gyvenimo metais sulėtėja vaiko augimas. Paauglystėje būdingiausi simptomai - progresuojantis silpnumas ir blyškumas dėl ryškios mažakraujystės, paprastai neatitinkančios inkstų funkcijos nepakankamumo laipsnio. Kraujospūdis padidėja retai - rečiau negu galima būtų tikėtis pagal inkstų funkcijos sutrikimą; manoma, kad tai dėl druskų netekimo. Kol inkstai labai nesutrinka, pabrinkimų paprastai nebūna. Dėl hiperparatiroidizmo gali atsirasti ryškių kaulų pakitimų. Dažnai pažeidžiami kiti organai, todėl ligoniui būdinga kepenų fibrozė, įgimtas aklumas, nistagmas, tinklainės distrofija, tapetoretininė degeneracija, smegenėlių ataksija, konuso pavidalo epifizės, protinis atsilikimas. Azotemija iš pradžių būna nedidelė. Inkstai dažnai nesugeba sulaikyti natrio, dėl to išryškėja hiponatremija. Neretai būna hipokalcemija. Šlapimo pakitimų nebūna arba jie visiškai nedideli - sumažėjęs santykinis tankis, nedaug baltymų (tubulinio tipo proteinurija), cilindrų; hematurija pasitaiko retai. Anksti atsiranda aminoacidurija.
Echoskopiškai inkstai dažniausiai būna normalaus dydžio; kartais padidėja jų echogeniškumas, ties kortikomeduline jungtimi matosi mažų cistų.
Diagnostika. Kadangi nefronoftizės simptomai nespecifiniai, liga paprastai nustatoma vėlai. Diagnozę dažniausiai padeda nustatyti vaiko mažakraujystė, ypač susijusi su troškuliu, poliurija, hipostenurija, druskų netekimu. Įtarus koncentracinės inkstų funkcijos sutrikimą atliekamas šlapimo koncentravimo mėginys. Kartais vidutiniškai sutrikusi koncentracinė funkcija nustatoma ligonio tėvams ir kai kuriems broliams ir seserims. Vertingas ultragarsinis tyrimas. Inkstų biopsijos duomenys gali būti nespecifiniai. Akių pakitimams nustatyti atliekama oftalmoskopija.
Diferencinė diagnostika. Jaunatvinę nefronoftizę reikia skirti nuo lėtinio pielonefrito, kitų abipusių cistinių inkstų ligų, dėl kurių gali sutrikti inkstų veikla. Jaunatvinė nefronoftizė ir inkstų šerdies cistinė liga morfologiškai neatskiriamos, tačiau jų paveldimumas skirtingas ir jos kliniškai išryškėja skirtingo amžiaus žmonėms. Jaunatvinė nefronoftizė paveldima autosominiu recesyviniu būdu, ji prasideda vaikystėje, neretai siejasi su kitų organų (daugiausia akių ir kepenų) pakitimais. Inkstų šerdies cistinė liga paveldima autosominiu dominantiniu būdu, prasideda dažniausiai suaugusiesiems. Kempininiam inkstui (inkstų šerdies korėtumui) būdinga tai, kad būna kalcifikatų, inkstų akmenų; paprastai lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas neišryškėja.
Autosominė recesyvinė policistinė inkstų liga dažniausiai prasideda ankstyvoje kūdikystėje. Toks kūdikis gali mirti nuo progresuojančio inkstų funkcijos nepakankamumo jau pirmosiomis gyvenimo savaitėmis ar mėnesiais. Beveik visiems vaikams didėja kraujospūdis, dažnai būna širdies funkcijos nepakankamumas. Padidėja inkstai, neretai esti hematurija, kartotinė šlapimo organų infekcija, daug cistų. Beveik visada atsiranda ir kepenų pakitimų, kartais ir vartinė hipertenzija. Kepenų padidėjimas dažnai esti pirmasis simptomas, kuris labai gali padėti nustatyti diagnozę. Autosominės dominantinės policistinės inkstų ligos paveldimumo būdas kitoks, ji dažniausiai prasideda vyresniems vaikams arba suaugusiesiems.
Oligomeganefronija - abipusės inkstų hipoplazijos forma, kai labai sumažėja nefronų skaičius. Liga dažniausiai išryškėja iki 3 metų. Kaip ir sergantiesiems jaunatvinė nefronoftizė, būna polidipsija, poliurija, su trikusi koncentracinė inkstų funkcija, nedidelė proteinurija, sulėtėja augimas. Tačiau oligomeganefronija retai būna šeiminė, o ligonio inkstų funkcijos nepakankamumas progresuoja lėčiau ir galutinai sutrinka jau po lytinio brendimo.
Gydymas. Specifinio gydymo nėra. Gydoma simptomus mažinančiomis priemonėmis - duodama pakankamai vandens ir druskų, kad nebūtų dehidracijos, taip pat sodos acidozei koreguoti, gydoma hipertenzija, jei ji yra. Inkstų funkcijos nepakankamumas lėčiau progresuoja anksti pradėjus riboti maisto baltymų kiekį. Kai labai sutrinka inkstų funkcija, atliekamos dializės. Radikalus gydymo būdas - inkstų transplantacija. Persodintuose inkstuose liga nerecidyvuoja.
Prognozė. Inkstų funkcija visiškai sutrinka paauglystėje. Jei negydoma radikaliomis priemonėmis (dialize, inkstų transplantacija), ligos baigtis bloga.
Profilaktika ir dispanserizavimas. Kaip ligos išvengti, nežinoma. Planuoti šeimą padeda genetinis konsultavimas. Ligoniai dispanserizuojami visam laikui, reguliariai tikrinama jų sveikata - kraujospūdis, inkstų būklė, vandens ir elektrolitų apykaita. Reguliuojama dieta, ribojamas fizinis krūvis. Skiepyti galima.
Patarimai tėvams. Svarbu nuolat stebėti, kaip vaikas jaučiasi, kiek jis geria ir šlapinasi. Patartina nevengti duoti vaikui sūresnių maisto produktų. Būtina laiku tikrinti jo sveikatą.
