Tarp mikrobinės kilmės pneumonijų ypatinga vieta tenka pneumonijai, sukeltai patogeninių stafilokokų. Si pneumonija gali prasidėti vaikams, nesirgusiems prieš tai jokia kita infekcine liga.

 

Staphylococcus nuirus yra plačiai paplitusi gramteigiama bakterija, dažnai randama odoje, nosies gleivinėje ir kitų gleivinių membranoje, 20-30% sveikų žmonių nosies landose. Si bakterija gamina daugelį toksinų ir fermentų (epidermolizinį toksiną, enterotoksinus, toksinio šoko sindromo toksiną, katalazę, hialuronidazę, leukocitotoksinę substanciją ir hemolizinus), kurie dažnai ir lemia mikrobo virulentiškumą. Pagrindiniai morfologiniai pažeidimai, sukelti šio stafilokoko, yra pūlingas eksudatas ir abscesas.

Stafilokokinė pneumonija skirstoma į pirminę ir antrinę. Pirminė stafilokokinė pneumonija prasideda, kai organizme nėra kitų pūlinių židinių, antrinė - kai ji yra vienas sepsio komponentų.

 

Stafilokokinė pneumonija paprastai serga nusilpę, turintys hipotrofiją, alerginę diatezę vaikai, neišnešioti kūdikiai. Ypač pavojinga naujagimių sepsinė infekcija ir jų motinų pūlinėssepsinės ligos (mastitas ir kt.). Šių pneumonijų patogenezei būdingi trofiniai degeneraciniai pakitimai ir imuniteto sumažėjimas, vystantis respiracinei ir metabolinei acidozei, distrofijai, edemoms ir nekrozėms. Ligoniams itin pavojingos virusinės respiracinės ligos, nes tuomet plaučiuose prasideda pūliniai procesai. Kai susergama virusine respiracine liga, pakinta ligos eiga, didėja infiltracijos ir destrukcijos procesai plaučiuose, susidaro ertmių (bulų), prasideda pleuritas, atsiranda piopneumotoraksas arba empiema. Stafilokokinės pneumonijos diagnozė remiasi klinikiniais požymiais, tap pat rentgeninio ir mikrobiologinio tyrimų duomenimis. Stafilokokinės pneumonijos klinikiniai ypatumai yra šie: greitai didėjanti toksikozė, pilkšva odos spalva, ūminis kvėpavimo ir širdies bei kraujagyslių veiklos nepakankamumas, kepenų ir blužnies padidėjimas. Dažnai atsiranda dispepsijos reiškinių. Sergantys vaikai atpila, viduriuoja, jiems pučia pilvą. Stafilokokinės bakteriemijos metu ir išplitus procesui, neretai išsivysto hipertermija.

 

Yra kelios tipinės klinikinės stafilokokinių pneumonijų formos. Viena jų vystosi lėtai, jos metu didelės toksikozės nebūna, tačiau nuolat esti cianozė, kuri padidėja maitinamam arba verkiančiam vaikui. Iš pradžių plaučiuose atsiranda smulkiažidininių arba intersticinių pakitimų, vėliau - iš lėto didėjančių (iki 1,5-3 cm skersmens), apvalių infiltracinių židinių, kurie pastebimi tik rentgeninio tyrimo metu. Po 1-2 savaičių infiltrato centre atsiranda oro pūslė (bula), didėjanti iki 2-4 cm skersmens. Aplink bulą būna smulkiažidininio arba susiliejančio plaučių sustandėjimo požymių. Atsiradus plaučiuose ertmei, girdisi smulkūs drėgni karkalai, greitai didėja kvėpavimo, taip pat širdies ir kraujagyslių veiklos nepakankamumas. Jei ligos metu pleura nepažeidžiama, plaučių audinio infiltracija ir bula palengva mažėja, o po kelių mėnesių morfologiniai plaučių pokyčiai išnyksta.

 

Esant stafilokokinei ir virusinei respiracinei infekcijai, daugeliui vaikų pūlinis procesas plaučiuose vystosi labai greitai. Tokios formos stafilokokinės pneumonijos eiga pasižymi sparčiu toksikozės didėjimu, ryškiu kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių nepakankamumu, didėjančiu plaučių standėjimu ir destrukcija, pleurito (empiemos) ir piopneumotorakso atsiradimu. Jei stafilokokinė pneumonija prasideda sepsio metu, tuomet vyrauja pagrindinės ligos klinikiniai požymiai. Pakitimai plaučiuose būna arba vos pastebimi - intersticiniai, arba gausios uždegiminės infiltracijos pobūdžio, lydimi destrukcijos ir pleuros pažeidimo.Vaiko organizmo morfologinis ir funkcinis netobulumas, gausi plaučių audinio hidratacija, platūs, susisiekiantys limfiniai takai, palengvinantys ligos sukėlėjų ir jų toksinų plitimą, taip pat kiti faktoriai lemia pleurito atsiradimą. Kai prasideda pūlinis pleuritas, vaiko būklė ypač pablogėja, kartais jį net ištinka pleuropulmoninis šokas. Salia to ryškėja tipiniai pleurito požymiai: varginantis kosulys, mažai paslanki krūtinės ląsta pažeistoje pusėje, „išsilyginę" tarpšonkauliniai tarpai, susilpnėjęs kvėpavimas, paduslėjęs perkusinis garsas, susilpnėję širdies tonai, žarnyno parezė. Rentgeninio tyrimo metu pastebimas diafragmos judesių sumažėjimas, homogeninis pritemimas pažeistoje pusėje, tarpuplaučio organų poslinkis.

 

Stafilokokinių pneumonijų eiga yra ilga ir dažnai sunki. Teisingai organizuojant vaiko režimą, racionaliai gydant antibiotikais, taikant stimuliuojančias priemones, ligoniai pasveiksta. Tačiau letališkumas dėl komplikuotų stafilokokinių pneumonijų, ypač tarp mažų vaikų, yra gana didelis (15-20%).