Stenozuojarttis laringitas (laryngitis stenoticans), virusinis krupas, obstrukcinis laringitas, arba laringotracheobronchitas - ūminės virusinės infekcijos sukelta liga, kuriai budinga lojantis kosulys, užkimęs balsas, inspiracinis stridoras ir įvairaus laipsnio kvėpavimo nepakankamumas. Stenozuojantis laringitas yra dažniausia (88%) vaikų ūminės viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos priežasčių. Paprastai šia liga serga 6 mėn.-3 metų amžiaus vaikai paskutiniaisiais rudens ir pirmaisiais žiemos mėnesiais.
Etiologija. Dažniausiai stenozuojantį laringitą sukelia I tipo paragripo virusas, dėl kurio kyla pirmųjų žiemos mėnesių epidemijos. III tipo paragripo virusas, adenovirusas, respiracinis sincitijaus virusas (RSV) sukelia apysunkius ligos atvejus. A gripo virusas dažniausiai būna sunkių šios ligos formų priežastis. Bakterinė superinfekcija nebūdinga, tačiau jei tai atsitinka, liga komplikuojasi sunkiu bakteriniu tracheitu.
Patogenezė. Infekcija patenka per nosį ir nosiaryklę, iš kur toliau plinta į gerklas ir trachėją. Viršutinių kvėpavimo takų gleivinė parausta, dėl uždegimo atsiranda edema, padidėja gleivinės sekrecija. Balso stygos paburksta, jos tampa mažiau judrios, atsiranda stridoras, lojantis kosulys, užkimšta balsas. Kadangi mažų vaikų anatomiškai esti siauras pogerklis, sunkus stenozuojantis laringitas gali greitai sumažinti alveolinę ventiliaciją, sukelti hipoksemiją ir kvėpavimo nepakankamumą.
Liga paprastai prasideda staiga, naktį lojančiu kosuliu ir stridoru prieš tai vaikas buvo sveikas, nekarščiavo. Padrėkinus kvėpavimo takus, toks stridoras greitai išnyksta; kartais jis gali kartotis dar kelias naktis.
Klinika. Stenozuojančiam laringitui būdingi kataro reiškiniai, karščiavimas, kurie trunka 1-2 dienas, užkimęs balsas, lojantis kosulys, be intoksikacijos. Stridoras (garsus inspiracinis dusulys) dažniau ištinka naktį. Gali atsirasti cianozė, stiprėti pagalbinių kvėpavimo raumenų susitraukimai, mažėti oro patekimas į plaučius, atsirasti sujaudinimas ar slopinimas. Sunkiam laringitui būdinga stridoras ramybės būvyje, suprasternalinės ir interkostalinės retrakcijos, tachikardija, tachipnėja, cianozė, sąmonės sutrikimai; oras blogai patenka į plaučius.
Pagal klinikinius obstrukcijos požymius skiriami trys stridoro laipsniai:
• I laipsnis - sąmonė normali, cianozės nėra, stridoras atsiranda aktyvioje būsenoje, kvėpavimas normalus, retrakcijos neryškios.
• II laipsnis - sąmonė normali ar sutrikusi, stridoras būna ramybės būvyje, aktyvioje būsenoje atsiranda cianozė, į plaučius patenka mažiau oro, retrakcijos vidutinės.
• III laipsnis - sąmonė sutrikusi, ramybės būvyje esti ir stridoras, ir cianozė, į plaučius patenka gerokai mažiau oro, retrakcijos stiprios; ši būklė vadinama grėsminga ūmine viršutinių kvėpavimo takų obstrukcija, jos metu privalu elgtis pagal atitinkamą protokolą. Stenozuojantis laringitas pneumonija komplikuojasi retai.
Diagnostika. Liga diagnozuojama pagal klinikinius požymius. Jei laringitas yra II—III laipsnio, gerklas reikėtų apžiūrėti tik po adrenalino inhaliacijos, kai obstrukcija sumažėja. Hipoksijai stebėti svarbi pulsinė oksimetrija (neinvazinis tyrimas). Tipinius požymius kaklo šoninėje rentgenogramoje galima pamatyti tik 50-60% atvejų, todėl šiuo metu diagnostikai ji nerekomenduojama. Nustačius stenozuojančio laringito diagnozę, būtina stebėti širdies susitraukimų ir kvėpavimo dažnį, taip pat kvėpavimo darbą, nes tai - ankstyvieji hipoksijos požymiai.
Diferencinė diagnostika. Krupą dažniausiai tenka skirti nuo epiglotito, bakterinio tracheito, retrofaringinio absceso, difterijos.
Gydymas. Gydant stenozuojantį laringitą, labai svarbu drėkinti orą, gerai veikia vėsūs garai ir deguonis. Pagrindinė gydymo priemonė adrenalino aerozoliai, nuo kurių sumažėja gerklų ir pogerklio uždegiminė edemą. Skiriama 0,1% adrenalino tirpalo po 0,5 ml/kg iki maksimalios 5 ml dozės; vaistas veikia apie 2 vai.; dozė kartojama pagal reikalą. Jei adrenalino aerozolio reikia dažniau kaip kas valandą, tokį ligonį būtina gydyti vaikų intensyviosios terapijos skyriuje. Vienkartinė deksametazono dozė (0,6 mg/kg į veną ar 1 mg/kg per os) skiriama sergančiajam II ar didesnio laipsnio krupu. Jei vaikas yra dehidratuotas, į veną skiriama skysčių. Kai obstrukcija sumažėja ar ji nėra ryški, skysčių duodama gerti. Intubuoti sergantį vaiką reikia labai retai, nes gerai padeda adrenalino aerozoliai. Tačiau, jei po adrenalino inhaliacijos stridoras sumažėja trumpam ir šių inhaliacijų reikia dažniau kaip kas 20 minučių, derėtų pagalvoti apie trachėjos intubaciją. Kai atsako į adrenalino inhaliaciją nėra, būtina ieškoti kitos ūminio stridoro priežasties.
