Rinitas (rhinitis), arba sloga, - nosies ertmės gleivinės uždegimas, kuriam būdingi vienas ar keli požymiai: nosies užburkimas, išskyros iš nosies, čiaudulys ir nosies niežulys. Šiuolaikinė rinitų klasifikacija pateikiama l lentelėje. Ūminė sloga {rhinitis acuta) - tai ūminis infekcinės kilmės rinitas, dažniausia vaikų rinito forma ir viena pirmųjų gyvenimo ligų. Izoliuotas rinitas pasitaiko retai, dažniau jis būna sudedamoji ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos dalis.

Etiologija. Ligą sukelia virusai, dažniausiai - rinovirusas (žinoma apie 100 šio viruso serotipų), rečiau gripo A ir B, paragripo, respiracinis sincitijaus, adenovirusas. Ūminiu rinitu paprastai suserga peršalęs vaikas, nes tuomet sumažėja jo organizmo reaktyvumas, ir suaktyvėja nosies ertmėje esantys rinovirusai. Galima užsikrėsti ir oro lašiniu keliu, todėl su amžiumi rinitas vis dažnėja dėl vaikų tarpusavio kontaktų. 2-6 m. amžiaus vaikai ūmine sloga serga vidutiniškai 3-8 kartus per me Uis. Ligą gali predisponuoti alergija, imunodeficitinės būklės, nosies ir ryklės anomalijos.

1 LENTELĖ  Rinitų klasifikacija pagal 1994 m. tarptautinį sutarimą

Klinika. Liga prasideda peršėjimu, kutenimo, deginimo jausmu nosyje ir nosiaryklėje, čiaudėjimu, sutrikusiu kvėpavimu pro nosį, bendra negalia (sausoji stadija). Kūno temperatūra gali būti subfebrili, ypač mažų vaikų, tačiau dažniausiai esti normali. Priekinės rinoskopijos metu matosi sausa, hipereminė, burkstanti nosies gleivinė. Po kelių valandų ar parų iš abiejų nosies pusių pradeda tekėti gausios vandeningos išskyros, dėl jose esančio natrio chlorido ir amoniako dirginančio poveikio parausta ir patinsta nosies prieangio bei viršutinės lūpos oda, ašaroja akys, balso tembras įgyja nosinį atspalvį - atsiranda uždarasis sniaukrojimas (rhinolalia clausa). Lai katarinė stadija. Apžiūrint matosi stipriai hipereminė ir paburkusi nosies gleivinė. 3-4 ligos dieną nosies išskyros pasidaro gleivingos ar pūlingos (gleivingų ir pūlingų išskyrų stadija). Vėliau išskyrų mažėja, normalėja kvėpavimas pro nosį. Kuo vaikas mažesnis, tuo sunkesnė ligos eiga. Sergantys kūdikiai negali tinkamai žįsti krūties, dėl to gali sutrikti jų virškinamojo trakto veikla. Vidutinė ligos trukmė - 4-9 paros.

Diferencinė diagnozė. Dažniausiai ūminį rinitą reikia skirti nuo alerginio ar idiopatinio (vazomotorinio) rinito (žr. „Vaikų ligų" IV tomą). Alerginiam rinitui nebūdingos pūlingos išskyros iš nosies, nepadidėja kūno temperatūra, nosies gleivinė esti blyški, nosies sekreto citologiniame tyrime gausiai randama eozinofilų. Rinitu taip pat gali prasidėti kai kurios vaikų infekcinės ligos (vėjaraupiai, kokliušas, skarlatina) ir specifinės infekcijos (sifilis).

Komplikacijos. Liga gali komplikuotis ūminiu bakteriniu rinosinusitu. Infekcijai patekus pro nosinį ašarų kanalą (canalis nasolacrinmlis), galimas akies junginės uždegimas. Kūdikiams dėl jų anatominių ypatumų (trumpas, platus ausies trimitas) liga neretai komplikuojasi ūminiu vidurinės ausies uždegimu. Taip pat infekcija gali plisti ir į apatinius kvėpavimo takus.

Gydymas. Gydoma kompleksiškai. Skiriamas simptominis gydymas, dekongestantai, sekretolitikai, taikoma išorinė ir vidinė hidracija. Kai vaikas karščiuoja ir esti ryškių bendros negalios simptomų, ligoniui reikalinga ramybė, šiluma, jam duodama antipiretikų. Paprastai tuomet rekomenduojamas lovos režimas, bet neįrodyta, kad dėl to liga truktų trumpiau. Labiausiai vaiką vargina sutrikęs kvėpavimas pro nosį, todėl pirmiausia vartotini preparatai, mažinantys nosies gleivinės paburkimą, - jie gerina miegą, kūdikiui būna lengviau žįsti, vaikui - valgyti ir gerti. Šiuolaikiniai nosies gleivinę sutraukiantys vaistai (dekongestantai) skirstomi į vietinio poveikio (lašinami, purškiami į nosį) ir sisteminius (geriamieji). Nosies gleivinę sutraukiantys vaistai veikia a1 ir a2 receptorius, kurių ypač gausu nosies gleivinės kraujagyslių lygiuosiuose raumenyse. Jiems susitraukus, sumažėja priplūstančio kraujo kiekis ir gleivinės, ypač apatinių nosies kriauklių, apimtis. Iš vietinių dekongestantų plačiausiai vartojami ksilometazolinas (Otrivin, Xymelin), tetrizolino hidrochloridas (Tyzine), oksimetazolino hidrochloridas (Afrin, Nasivin) ir kt. Tai ilgai veikiantys lašai į nosį, stipriai sutraukiantys nosies gleivinę, todėl reikia nedidelės vaistų koncentracijos, kuri paprastai nesukelia sisteminių širdies ir kraujagyslių reakcijų. Dažniausiai vartojamo ksilometazolino koncentracija turi būti tokia: kūdikiams - 0,025%, ikimokyklinio amžiaus vaikams - 0,05%, mokyklinio - 0,05% ar 0,1% tirpalas. Vyresniems vaikams galima vartoti 0,05-0,1% ksilometazolino aerozolį ar 0,1% gelį. Trumpo veikimo dekongestantai - adrenalino ar efedrino hidrochlorido tirpalai - veikia trumpiau, ne taip efektyviai, dažniau sukelia sisteminių kardiovaskulinių reakcijų, todėl vartojami rečiau. Šiuo metu kūdikiams ir vaikams galima rekomenduoti selektyvius dekongestantus (fenilefrino grupės preparatus), kurie nesutrikdo nosies gleivinės fiziologinių funkcijų, retai sukelia medikamentinį ir atrofinį rinitą. Sudėtiniai preparatai, į kurių sudėtį įeina selektyviai veikiantis a adrenerginius receptorius dekongestantas fe-nilefrinas ir antihistamininis vaistas, veikia saugiau ir efektyviau (Vib-rocil). Ksilometazolino, tetrizolino hidrochlorido preparatai į nosį kūdikiams skirtini ne ilgiau kaip 3, vyresniems vaikams - ne ilgiau kaip 5-7 dienas. Vibrocilį galima vartoti iki 10-14 dienų. Ypač stipriai ir ilgai veikia oksimetazolino preparatai, todėl ir vyresniems vaikams jie skirtini ne ilgiau kaip 2-3 dienas. Ilgo veikimo dekongestantai (imidazolio dariniai) į nosį lašinami du kartus, trumpo (ksilometazolinas) 3-4 kartus per dieną. Vaistų lašinama išvalius nosį (nosiai iššnypšti vartojamos tik vienkartinės servetėlės, vienu metu šnypščiama tik viena nosies ertmė). Vaiką paguldžius ant nugaros ir stipriai atlošus jo galvą, į kiekvieną nosies landą, atsižvelgiant į amžių, lašinama nuo vieno iki 3-4 lašų. Paprastai kūdikiams vaistai lašinami 10-15 min. iki maitinimo ir guldant miegoti; prieš tai balionėliu iš kiekvienos nosies ertmės pusės išsiurbiamos gleivės.

Įsidėmėkite: ilgiau vartojant vietinius a adrenomimetikus, galima sukelti negrįžtamų nosies gleivinės virpamojo epitelio pakitimų, medikamentinį ir atrofinį rinitą. Galima vartoti ne vietinio, bet sisteminio poveikio (pseudoefedrino hidrochloridą, fenilefrino hidrochloridą), geriamuosius dekongestantus. Šie vaistai veikia pamažu, tačiau ilgai ir stabiliai, gleivinė sutraukiama tolygiai, vaistai nedirgina, nekyla medikamentinio rinito pavojus, gydymo trukmė gali būti ilgesnė. Tačiau sisteminiai (geriamieji) dekongestantai tirština sekretą bronchuose, dažnai sukelia nemigą, padidėjusį nervingumą, tachikardiją, galvos skausmą. Geriamieji dekongestantai neretai derinami su antihistamininiais vaistais - tai sumažina šalutines reakcijas ir sustiprina vaisto efektyvumą. Skiriami kombinuoti preparatai su pirmosios kartos (Actifcd, Sudafed, Coldrex, Tylenol Cold) ar antrosios kartos (Clarinase, Cirrus) antihistamininiais vaistais. Nors pastarieji yra veiksmingesni, rečiau dozuojami, tačiau rekomenduojami tik vyresniems vaikams. Nosies gleivinė drėkinama, geriau nuteka sekretas, kai vartojami filtruoto sterilaus jūros vandens aerozoliai (Sterimar). Šių aerozolių purškiama 2-3 sekundes 2-3 kartus per dieną pusiau gulinčiam vaikui, pasukus galvą į šoną. Sekretą skystina ir jo pasišalinimą lengvina mukolitikai. Vyresniems vaikams tinka karštos plaštakų, pėdų vonios, jiems reikia duoti karštos arbatos, gausiai gerti. Kai kūno temperatūra padidėja daugiau nei 38-38,5° C, skirtina acetaminofeno; vaiko krūtinė, nugara, rankos, kojos ištrinami šiurkščiu rankšluosčiu, kuris suvilgomas drungnu vandeniu. Antibakteriniai preparatai neskirtini, nes jie neveikia nei ligos eigos, nei bakterinių komplikacijų dažnio.

Profilaktika. Efektyvių vakcinų nėra, imunoglobulinų injekcijos neveiksmingos ir net pavojingos (vaikas alergizuojamas!). Tam tikru profilaktiniu poveikiu pasižymi žmogaus leukocitinis interferonas. Jo lašinama į nosį naujagimiams ir kūdikiams, kontaktavusiems su peršalimo liga sergančiu asmeniu. Bendraujant su sergančiaisiais, privalu laikytis asmens higienos, slaugant ligonį namuose - dezinfekuoti paviršius, dažnai plauti rankas. Jei esti indikacijų, gydoma nosiaryklė.

Patarimai tėvams. Reikia žiūrėti, kad sloga sergantys suaugusieji nebendrautų su naujagimiais, kūdikiais ir macais vaikais, kuriems ši liga gali sukelti sunkių komplikacijų. Tėvams, parsivežusiems naujagimį iš gimdymo namų, patartina turėti šaldytuve keletą žmogaus leukocitinio interferono ampulių.