XXa. antroje pusėje labai padidėjo sergamumas virusinės kilmės ligomis. Virusologinių, serologinių ir imunofluorescencinių tyrimų duomenimis nustatyta, kad daugelis ūminių ir lėtinių stomatitų (burnos gleivinės uždegimų) yra virusinės kilmės. Įrodytas ir atskirų stomatitų ryšys su Herpes simplex, Koksakio, ECHO ir kt. grupų virusais.
Ūminis herpinis stomatitas (stomatitis herpetica acuta) - tai Herpes simplex viruso sukeliama liga, kuri reiškiasi burnoje pavieniais ar grupiniais pūsleliniais bėrimo elementais; jie labai greitai trūksta ir virsta erozijomis bei aftomis.
Ūminis herpinis stomatitas sudaro 80% visų stomatitų, kuriais serga vaikai. Tai viena dažniausiųjų vaikų infekcinių ligų. Jis pasitaiko dažniau nei tymai, skarlatina ar epideminis paroti tas. Juo serga 250 vaikų iš 10 000; tai sudaro 2,5%.
Ūminio herpinio stomatito šaltinis - sergantieji ir viruso nešiotojai. Infekcija perduodama kontaktiniu arba oro lašiniu būdu. Susergama, kai, sumažėjus organizmo atsparumui, virusas ima daugintis. Dažniausiai serga 6 mėn. - 3 metų vaikai. Tai aiškinama tuo, kad šiuo amžiaus tarpsniu jie netenka imuniteto, įgyto iš motinos, o savas dar nespėjo susidaryti. Kaip ir kitoms infekcinėms ligoms, ūminiam herpiniam stomatitui būdingi inkubacinis, prodrominis, ligos reiškimosi (bėrimo) ir rekonvalescencinis (sveikimo) periodai.
Klinika priklauso nuo organizmo toksikozės ir vietinių burnos gleivinės pokyčių. Šių simptomų pobūdis ir išraiška apsprendžia ligos sunkumą. Skiriamos šios ligos formos: lengva, vidutinio sunkumo ir sunki. Kai sergama lengva ūminio herpinio stomatito forma, intoksikacijos simptomų nebūna. Ligai būdinga padidėjusi temperatūra (37-37,5°C), dantenų uždegimas, matosi pavienių ar grupinių bėrimo elementų (pūslelių, aftų). Jų nebūna daugiau kaip dešimt. Bendra vaiko būklė esti gera.
Vidutinio sunkumo herpinis stomatitas reiškiasi ryškia bendra organizmo intoksikacija ir gleivinės pažeidimais. Jau prodrominiu periodu pablogėja vaiko savijauta, atsiranda silpnumas, jis pasidaro irzlus, nenori valgyti. Dažni katarinė angina ir viršutinių kvėpavimo takų uždegimas. Padidėja ir esti skausmingi pažandžio limfmazgiai. Ligai progresuojant, temperatūra padidėja iki 38-39°C, pradeda skaudėti galvą, pykina, išberia šalia burnos, palei lūpas. Burnoje būna 20-25 bėrimo elementai, padidėja seilėtekis, uždegimo pažeistos dantenos kraujuoja, Burnos gleivinę gali išberti 2-3 kartus. Tiriant kraują, nustatoma padidėjęs ENG (iki 20 mm/val.), dažnai leukopenija, kartais neryški leukocitozė, plazmocitozė. Liga trunka ilgiau, jei burnoje yra daug infekcijos židinių (kariozinių, suirusių dantų) arba netinkamai gydoma.
Sunki ūminio herpinio stomatito forma pasitaiko nedažnai. Prodrominiu periodu vaiko būklė būna tokia pat, kaip ir prasidedant ūminei infekcinei ligai: būdingi galvos skausmai, apatija, adinamija, artralgija. Dažnai pasitaiko bradi arba tachikardija, arterinė hipotonija, paduslėja širdies tonai. Kai kuriuos vaikus pykina, jie vemia. Daugeliui ligonii| prasideda kaklo ir pažandžio limfmazgių limfadenitas, temperatūra padidėja iki 39-40°C. Burnoje būna ryškus uždegimas. Po 1-2 parų burnos gleivinę išberia, joje būna iki 25 ir daugiau matomų bėrimo elementų aftų. Dažnai beria ir veido odą: vokus, lūpas, nosies sparnelius ir kt. Burnoje bėrimai recidyvuoja, todėl ligos įkarščio metu aptinkama iki 100 bėrimo elementų. Aftos susilieja, susidaro dideli burnos gleivinės epitelio nekrozės plotai. Kraujyje randama leukopenija, leukocitų formulės nuokrypis kairėn, eozinofilija, atsiranda jaunų neutrofilų formos, kartais toksinis jų grūdėtumas.
Diagnostika. Ūminio herpinio stomatito diagnozė nustatoma, remiantis anamneze ir ligos klinikiniu vaizdu; būtina atkreipti dėmesį į epidemiologinę situaciją. Iš laboratorinės diagnostikos metodų taikomi virusologiniai, serologiniai, citologiniai ir imunofluorescenciniai tyrimai.
Diferencinė diagnostika. Ominį herpinį stomatitą reikėtų skirti nuo opinionekrozinio Vensano, vezikulinio, alerginių stomatitų, daugia-formės eksudacinės eritemos.
Gydymas priklauso nuo ligos sunkumo ir stadijos. Jis turi būti kompleksinis (bendrasis ir vietinis). Kai esti vidutinio sunkumo ir sunki ligos forma, ligonį bendrai gydo pediatras ir gydytojas stomatologas. Kadangi ūminis herpinis stomatitas atsiranda smarkiai sumažėjus organizmo atsparumui, būtina skirti vaistus (metiluracilį, pentoksilį, ežiuolės preparatus, natrio nukleinatą), stimuliuojančias vietinį ir bendrąjį imunitetą. Reikalingi ir desensibilizuojantys preparatai (klemastinas, cetirizinas, loratadinas) kartu su vitaminu C. Ligai gydyti skiriami ir antivirusiniai vaistai. Virusai, kitaip negu bakterijos, dauginasi tik ląstelės viduje, vartodami jos energinius resursus. Už ląstelės ribų virusą cheminės medžiagos veikia silpnai, todėl antivirusiniai preparatai turi gebėti prasiskverbti pro ląstelės membraną ir sudaryti ląstelės viduje pakankamą terapinę koncentraciją, kuri blokuotų ar bent sunkintų viruso dauginimąsi. Iš tokių medžiagų selektyviai veikiantis Herpes virusus yra acikloviras. Jo vaikams, vyresniems nei 2 metų, skiriama po 200 mg, jaunesniems - po 100 mg 5 kartus per dieną; gydymo kursas 5 dienos. Dažniausiai vartojamos acikloviro tabletės. Skirtinas ir imunostimuliuojantis preparatas inozipleksas, kartu pasižymintis ir antivirusiniu poveikiu Herpes simplex virusams.
Sergančiajam ūminiu herpiniu stomatitu būtina ir racionali mityba. Maistas turi būti visavertis, pakankamai turintis baltymų, vitaminų, mikroelementų. Vaikui patartina duoti gerti daug skysčių - daržovių, uogų, vaisių sulčių. Rekomenduojama skirti preparatų, gerinančių virškinimą.
Nuo pat pirmosios susirgimo dienos labai svarbus ir vietinis gydymas, kuris:
• malšina burnos gleivinės skausmą,
• neleidžia atsirasti kartotiniems bėrimo elementams (reinfekcijai),
• spartina burnoje epitelio susidarymą.
Iš vietinių priešvirusinių preparatų vartotini šie kremai ir tepalai: Acic Creme, Zovirax, Virolex, Antivir, Triapten - antiviral erėme, Hevizos, Tromantadinum. Jais pažeista lūpų ir veido oda tepama kas 3-4 vai. 5 kartus per dieną; gydymo kursas 5 d. Taip pat rekomenduotinas leukocitinio interferono tirpalas. Juo reikia suvilgyti burnos gleivinę arba lašinti po 3-5 lašus į nosį ir burną 6 kartus per dieną; gydymo kursas 5 dienos. Aprimus ūminei ligos stadijai, kai jau nebeatsiranda naujų aftų, antivirusiniu preparatų galima nevartoti. Tuomet aftų epitelizacijai pagreitinti burnos gleivinę reikia tepti keratoplastinėmis savybėmis pasižyminčiais preparatais: Sol. Retinoli acetas oleosae 3,44%, Sol. Tocopheroli ncetas oleosae 5%, Extr. Carotolini, Oleum Hippopheae, Oleum Rosae pinąue, Solcoseryl Dental adhaesive pašte.
Profilaktika. Ši liga labai užkrečiama, todėl sergantiems ūminiu herpiniu stomatitu ar recidyvuojančiu herpiniu stomatitu negalima leisti bendrauti su sveikais vaikais. Sergantį vaiką būtina izoliuoti, kolektyve (darželyje, lopšelyje, mokykloje) dar nesergantiems vaikams profilaktiškai burnos gleivinę 3-4 kartus per dieną reikia tepti minėtais antivirusiniais preparatais, lašinti leukocitinio interferono tirpalą į nosį ir burną po 3-5 lašus 6 kartus per dieną. Patartina patalpas švitinti ultravioletiniais spinduliais 2 kartus per dieną po 20-30 min., jas valyti 1-2% chloramino tirpalu, dezinfekuoti žaislus.
Patarimai tėvams. Sergantį vaiką būtina atskirti nuo aplinkinių, jis turi turėti atskirą rankšluostį, patalynę, indus. Ligonis privalo gulėti lovoje. Sergantį vaiką reikia maitinti neaštriu ir nekarštu maistu, prieš maitinimą patepti burnos gleivinę, kad valgant neskaudėtų, anestezuojančiais preparatais. Pavalgęs vaikas burną turi paskalauti arbata. I'o skalavimo burnos gleivinė ištepama gydytojo skirtais preparatais.
Herpinė angina (herpangina) - ūminė virusinė liga. Nors dabar nustatyta, kad herpinę anginą sukelia ne Herpes virusas ir pavadinimas neatitinka ligos esmės, ji ir toliau dažniausiai vadinama senuoju pavadinimu, kurį 1920 m. pagal klinikinius požymius ir pažeistą vietą pasiūlė vartoti Zahorskis (Zagorzky). Ligą sukelia Koksakio A grupės virusas. Todėl šią ligą tikslingiau būtų vadinti Koksakio stomatitu, arba Koksakio angina. Ja dažniausiai serga vaikai iki 7 metų. Užsikrečiama oro lašiniu keliu. Ligai būdinga ūminė eiga, staigiai prasidedantis karščiavimas (temperatūra 38-40°C) ir pokyčiai burnoje. Dažniausiai šia liga sergama pavasarį ar rudenį.
Klinika. Pirmomis dienomis vaikai skundžiasi silpnumu, galvos, pilvo skausmais, pykinimu. Distalinėje burnos dalyje - minkštajame gomuryje, ant liežuvėlio (uvula), priekiniuose žiočių lankuose, ant tonzilių ir ryklės distalinės sienelės - atsiranda 15-20 skausmingų išsidėsčiusių grupėmis ar pavienių įvairaus dydžio pūslelių, sklidinų serozinio skysčio. Vėliau dalis pūslelių išnyksta, kitos plyšta, sudarydamos erozijas, kurios ilgai epitelizuojasi (1-2 savaites). Pažandiniai limfmazgiai šiek tiek padidėja, jie neskausmingi. Jei sergant bėrimo elementų pagausėja, tuomet vaikui padidėja temperatūra ir pablogėja savijauta. Kartais jam išryškėja viršutinių kvėpavimo takų pažeidimas: jis kosti, sloguoja, atsiranda virškinimo sutrikimų, dispepsija. Kraujyje ypatingų pokyčių nerandama, gal tik padidėja ENG.
Diagnostika. Herpinę anginą diagnozuoti nėra sunku. Svarbu atkreipti dėmesį į vaikų amžių, sezoniškumą, bėrimo elementų rūšį ir jų vietą burnoje (pažeidžia distalinius paviršius). Kai sergama herpinę angina, nebūna herpinio bėrimo odoje, kraujavimo iš dantenų, padidėjusio seilėtekio; burnos gleivinė beveik normalaus atspalvio.
Gydymas. Būtini desensibilizuojantys preparatai (klemastinas, cetirizinas, loratadinas ir kt); jų dozės turi atitikti vaiko amžių. Vietinis gydymas dėl patologinių elementų lokalizacijos ypatumų nėra labai veiksmingas. Todėl malšinančius skausmą ir skatinančius epitelizaciją vaistus reikėtų vartoti aerozolio pavidalu ir skalavimais. Antivirusiniai preparatai skiriami tik pirmąsias 2-3 dienas. Epitelizacijai pagreitinti vartojamos tokios pat, kaip ir gydant ūminį herpinį stomatitą, kerą toplastinės medžiagos.
Profilaktika ir patarimai tėvams. Herpinė angina - virusinė liga, todėl jos profilaktika tokia pat, kaip ir visų virusinių ligų (žr. ūminio herpinio stomatito profilaktiką).
