Ligos apibūdinimas

Epilepsija

Ligos apibūdinimas

Lėtinė smegenų liga, kuri pasireiškia pasikartojančiais traukuliais. Traukuliai – nenormalūs staigūs ir labai stiprūs nervinių ląstelių elektriniai iškrūviai, nulemiantys laikiną motorikos, jutimų ar protinės veiklos sutrikimą.  

Pažeidžiamas organas ar kūno dalis Epilepsija – galvos smegenų liga. Epilepsija vadinami tie traukulių priepuoliai, kurie neturi aiškios juos sukeliančios priežasties. Tai savaiminiai ir kartotiniai priepuoliai.  

Dažniausiai pažeidžiami asmenys Dažniausiai epilepsija prasideda vaikystėje ar po 65 metų, nors gali pasireikšti bet kuriame amžiuje.  

Priežastys ir rizikos veiksniai Šiuolaikiniais tyrimo metodais apie 65-70% epilepsijų atvejais nenustatomas jokios specifinės priežasties. Epilepsiją lemiantys veiksniai gali būti: - Tam tikrų cheminių medžiagų disbalansas organizme, pavyzdžiui maža gliukozės ar didelė natrio koncentracija - Galvos smegenų traumos - Apsinuodijimas tam tikromis cheminėmis medžiagomis (švinu, anglies monoksidu), alkoholio, narkotikų naudojimas - Insultas - Gimdymo traumos naujagimiui - Galvos smegenų augliai - Galvos smegenų uždegimas Tam tikri epilepsijos tipai linkę kartotis šeimose, todėl manoma, reikšmės turi ir genetiniai veiksniai. Smegenys yra žmogaus kūno kontrolės centras. Nurodymai, kaip veikti, nervais sklinda iš smegenų į raumenis ir kitus organus. Nervus sudaro mažos ląstelės neuronai. Jutimus, mąstymą, raumenų kontrolę užtikrina elektriniai ir cheminiai impulsai, kuriuos neuronai perduoda vienas kitam. Traukuliai išsivysto dėl nenormalaus elektrinio aktyvumo smegenyse.  

Simptomai Kadangi atskiros smegenų sritys yra atsakingos už atskirų kūno dalių kontroliavimą, epilepsijos simptomai gali būti labai įvairūs. Priklausomai nuo pakenktos smegenų vietos priklauso ir simptomai epilepsijo priepuolio metu. Jei pakenkiama tam tikrą raumenį ar jų grupę kontroliuojanti zona, raumuo gali nustoti funkcionavęs ar kartotinai susitraukinėti. Epilepsijos priepuolio metu žmogus junta tam tikrus pojūčius, ar atlieka judesius, kurių jis negali kontroliuoti. Žmogus gali šaukti, kristi be sąmonės ar nevalingai trūkčioti. Skiriami trys traukulių tipai. Židininiai traukuliai: - paprastieji židininiai. Jie kyla nedidelėje galvos smegenų srityje. Jų metu sąmonė išlieka. Šių traukulių metu gali būti nekontroliuojamas rankų, kojų ar kitos kūno dalies trūkčiojimas, pakisti emocijos, kvapas, skonis, pojūčiai, klausa, sutrikti kalba. - Sudėtingieji židininiai. Šie traukuliai taip pat prasideda nedidelėje galvos smegenų dalyje. Jie sutrikdo sąmonę ir po traukulių priepuolio neretai esti atminties sutrikimas (amnezija). Šie traukuliai gali pasireikšti bereikšmiu žvilgsniu, beprasmiais judesiais, graibymusi, čiupinėjimusi, beprasmiu daiktų kilnojimu, betiksliu ėjimu, niurnėjimu, čepsėjimu, rijimu, rankų trynimu, lūpų laižymu ir tt. - Antriniai generalizuoti traukuliai. Šie traukuliai pasireiškia, kai elektirnis aktyvumas išplinta ir apima visas galvos smegenis. Jie prasideda kaip paprastieji ar sudėtingieji židininiai, o po to išplinta. Generalizuoti (išplitę) traukuliai - Absansai. Jie dažnesni vaikams. Sutrinka sąmonė. Paprastai žmogus atrodo lyg užzisvajojęs, staiga pašauktas nereaguoja, o atsipeikėjęs neatmena, kas buvo priepuolio metu. Gali būti besitęsiantis mirkčiojimas, kiti smulkūs judesiai. Paprastai šie traukuliai trunka sekundes. - Miokloniniai traukuliai. Mioklonijos – trumpi, žaibiški viso kūno ar jo dalių trūktelėjimai. Primena išgąstingą krūptelėjimą, gūžtelėjimą pečiais, spyrį. Miokloniniai traukuliai trunka labai trumpai. - Atoniniai traukuliai. Jų metu raumenys staiga suglemba ir negali išlaikyti kūno padėties. Jų metu žmogus gali netikėtai griūti, susižaloti. - Generalizuoti toniniai – klonininiai traukuliai.Patys intensyviausia traukuliai. Prasideda kūno raumenų įsitempimu ir kritimu. Žvilgsnis nukrypsta ir fiksuojamas aukštyn, tiesiai ar į šoną. Vyzdžiai išsiplečia ir nustoja reaguoti į šviesą, atsilošia galva, įsitempia rankos ir kojos. Dėl raumenų spazmo trinka kvėpavimas, pamėlsta veidas, dantys stipriai sukandami. Nevalingai pasišlapinama ar pasituštinama. Ši fazė trunka < 30 sekundžių. Tada raumenų įstempimą ima keisti reguliarūs ritmiški raumenų trūkčiojimai. Kvėpavimas atsigauna. Po traukulių būa sumišimo ir mieguistumo fazė. Ji trunka nuo kelių minučių iki valandų. Taip pat skiriami atskiri epilepsijos sindromai (Rolando epilepsija, jaunuolių miokloninė epilepsija, Lennox-Gastaut sindromas, Rasmusseno sindromas ir kiti). Juos apibrėžia tam rikri būdingi veiksniai, pavyzdžiui traukulius provokuojantys faktoriai, elgesys traukulių metu, genetiniai veiksniai, charakteringi elektrinių bangų pokyčiai, registruojami elektroencefalografijos metu. Jei diagnozuojamas koks nors epilepsijos sindromas, tai galima daugiau pasakyti apie sergančiojo asmens epilepsijos prognozę bei efektyviausią gydymą. Gydytojai diagnozuoja epilepsiją apklausdami pacientą, artimuosius, kurie matė epilepsijos priepuolį, ištirdami pacientą neurologiškai. Atliekami kraujo tyrimai, kad būtų įsitikinta, jog nėra tam tikrų cheminių medžiagų pakitimų. Vienas pagrindinių tyrimų – elektroencefalografija. Tai tyrimas , kurio metu ant galvos uždėtais elektrodais, registruojamas smegenų elektrinis aktyvumas. Šio tyrimo pagalba gali būti nustatomas traukulių tipas, jų kilimo vieta. Gali prireikti atlikti vaizdinius galvos smegenų tyrimus, pavyzdžiui kompiuterinę ar magnetinio rezonanso tomografiją. Šių tyrimų pagalba gali būti aptinkami galvos smegenų dariniai, kurie provokuoja epilepsijos priepuolius.  

Gydymas Didžiajai daliai sergančiųjų epilepsijos priepuoliai nutraukiami vartojant vaistus. Kitiems, vartojant vaistus epilepsijos priepuoliai suretėja ar sumažėja jų intensyvumas.Vaistai skirami atsižvelgiant į epilepsijos tipą, sveikatos būklę ir tt. Paprastai vaistas pradedamas skirti mažesnėmis dozėmis ir dozė didinama, jei reikia, kol pasiekiama efektyvi traukulių kontrolė. Gydymo pradžioje reikia gana dažnai stebėti gydymą ir prireikus jį koreguoti. Pavojinga staiga nutraukti antiepilepsinių vaistų vartojimą, nes tuomet gali padažnėti epilepsijos priepuoliai ir juos tuomet sunkiau gydyti. Kai kurių pacientų epilepsijos priepuolių neįmanoma koreguoti vaistais. Taip yra dėl labai išreikštų nepageidaujamų reakcijų į vaistus, ar tiesiog todėl, kad vaistai nenutraukia priepuolių. Tokiais atvejais gali būti svarstoma chirurginio gydymo galimybė. Jų metu bandoma pašalinti smegenų sritį, atsakinga už epilepsijos priepuolius. Nors daugumai pacientų ir toliau reikia vartoti antiepilepsinius vaistus, sumažėja jų dozės, reikia mažiau vaistų. Operacija dažniausiai atliekama , kai traukuliai kyla mažoje, griežtai apibrėžtoje smegenų srityje. Visgi galimos chiruginės operacijos komplikacijos. Operacinis gydymas taikomas tik kruopščiai ištirtiems ir gerai parinktiems pacientams, kuriems operacinio gydymo tikėtina sėkmė pakankamai didelė. Dar viena iš gydymo galimybių yra stambaus nervo (nervus vagus) stimuliacija. Ji taikoma, kai antiepileptiniai vaistai neefektyvūs, ar labai išreikštos nepageidaujamos reakcijos. Stimuliatorius implantuojamas po raktikauliu. Jo laidai apvyniojami apie nervą. Tam tikru režimu stimuliatorius siunčia impulsus ir stimuliuoja nervą. Nervas jungia galvos smegenis su širdimi, plaučiais ir virškinamuoju traktu. Nėra aišku, kaip šio nervo stimuliacija slopina traukulius, tačiau žinoma, kad ji gali sumažinti traukulių dažni nuo 20 iki 40 %. Daugumai asmenų ir toliau reikia vartoti antiepilepsinius vaistus, tačiau mažesnėmis dozėmis.  

Profilaktika Jei traukuliai susiję su kita liga, būtina ligą diagnozuoti ir gydyti. Jei skirti antiepilepsinia ivaistai, būtinai griežtai laikytis jų vartojimo režimo ir nenutraukti jų vartojimo. Kai kuriems žmonėms epilepsijos priepuolius gali provokuoti alkoholis. Priklausomiems nuo alkoholio asmenims, priepuoliai gali išsivystyti nutraukus alkoholio vartojimą po gausaus užgėrimo. Šiais atvejais svarbu vengti alkoholio. Miego stoka, stresas kai kuriems pacientams gali provokuoti epilepsijos priepuolius.