Apibūdinimas

Hodžkino limfoma yra viena iš limfomų tipų. Limfomos - limfinės sistemos vėžiai. Hodžkino limfoma pavadinta pagal britų gydytojo Thomas Hodgkin, kuris 1832 m. pirmą kartą aprašė šią ligą, pavardę. Pažeidžiamas organas ar kūno dalis Hodžkino limfomos atveju limfinės sistemos ląstelės ima nenormaliai augti ir ilgainiui gali išplisti už limfinės sistemos ribų. Limfinė sistema yra imuninės sistemos dalis. Imuninė sistema svarbi kovojant su infekcijomis ir ligomis. Ją sudaro limfagyslių sistema, limfmazgiai ir kt. Limfagyslės panašiai kaip kraujagyslės išsišakoja ir apima daugelį organizmo audinių. Limfagyslėmis teka bespalvis vandeningas skystis iš audinių – limfa. Su limfa keliauja su infekcija kovojančios ląstelės – limfocitai, kurie keliauja ir kraujyje. Pagal limfmazgių eigą yra išsidėstę maži organai – limfmazgiai. Limfmazgių grupės aptinkamos pažastyse, kirkšnyse, kakle, krūtinės ląstoje, pilvo ertmėje. Kiti limfinės sistemos organai yra blužnis, užkrūčio liauka, tonzilės bei kaulų čiulpai.  

Dažniausiai pažeidžiami asmenys

Dažniausiai Hodžkino limfoma suserga 15-34 asmenys bei vyresni nei 55 metų žmonės. Hodžkino limfoma dažnesnė vyrų tarpe. Priežastys ir rizikos veiksniai Tikslios Hodžkino limfomos išsivystymo priežastys nėra žinomos. Hodžkino ligos atveju pakinta normalios limfinės sistemos ląstelės – limfocitai. Pakitę ląstelės ima per greitai daugintis. Dauginimasis tampa netvarkingas ir nebepaklūsta kontrolei. Užuot paklusę normaliam ląstelės gyvenimo ir mirties ciklui, pakitę (vėžinės) ląstelės nežūva ir toliau produkuoja pakitusius limfocitus. Hodžkino limfoma gali atsirasti viename limfmazgyje, limfmazgių grupėje, o kartais ir kituose limfinės sistemos organuose. Šis vėžio tipas linkęs plisti gana tvarkingai iš vienos limfmazgių grupės į kitą. Pavyzdžiui, jei vėžinės ląstelės atsiranda kaklo limfmazgiuose, tada jos pirmiausia plinta į viršraktikaulinius, vėliau pažasties, krūtinės ląstos limfmazgius. Kadangi ši liga yra limfinės sistemos vėžys, trumpai aptarsime bendrus vėžinio proceso bruožus. Organizmas yra sudarytas iš ląstelių. Normos atveju ląstelės auga ir dalijasi, tokiu būdu susidaro daugiau ląstelių. Naujos ląstelės pakeičia žuvusias, kai organizmui to reikia. Toks normaliai vykstantis procesas užtikrina organizmo sveikatą. Kartais ląstelės dalijasi (dauginasi) net ir tuomet, kai organizmui to nereikia. Tuomet susidaro papildoma tokio audinio masė, kuri vadinama augliu. Piktybiniai augliai vadinami vėžiais. Rizikos veiksniai: - amžius. Dažniausiai liga vystosi 15-34 gyvenimo metais ir vyresniems nei 55 metų asmenims; - lytis. Dažniau serga vyrai; - šeiminė anamnezė. Sergančiųjų Hodžkino limfoma broliai bei seserys turi didesnę, nei bendra populiacija, riziką susirgti šia liga; - virusai. Buvusi Ebstein-Barr viruso infekcija gali būti susijusi su didesne Hodžkino limfomos rizika.  

Simptomai ir požymiai

Daugelis pradinių požymių ir simptomų gali būti panašūs į peršalimo, kaip antai karščiavimas, nuovargis, naktinis prakaitavimas. Hodžkino ligos atveju gali pasireikšti šie simptomai ir požymiai: - neskausmingas kaklo, pažastų , kirkšnių limfmazgių padidėjimas; - išliekantis nuovargis; - nepaaiškinamas pasikartojantis karščiavimas ir šaltkrėtis; - naktinis prakaitavimas; - nepaaiškinamas svorio kritimas; - apetito nebuvimas; - niežulys. Pasireiškę tokie simptomai dar nepatvirtina Hodžkino ligos. Neretai tokius simptomus gali sukelti lengvesnės , pavyzdžiui peršalimo ligos. Simptomams išliekant, visgi derėtų kreiptis į gydytoją, kad būtų laiku diagnozuota ir pradėta gydyti esama liga.  

Gydymas

Nemažai daliai pacientų klasikiniai Hodžkino limfomos simptomai nepasireiškia. Kartais liga diagnozuojama atsitiktinai aptikus pakitimus krūtinės ląstos rentgenogramoje, kuri atliekama norint patikslinti nespecifinių simptomų priežastis. Diagnozuoti padeda audinio gabaliuko ištyrimas iš pašalinto padidėjusio limfamzgio. Mikroskopu patologai įvertina, ar nėra pakitusi normali limfmazgio anatomija ir ar nėra patologinių (Reed-Stenberg) ląstelių. Diagnozuojant ligą taip pat gali būti reikalingi rentgeno, kompiuterinės tomografijos, magnetinio rezonanso tomografijos, kaulų čiulpų ir kraujo tyrimai. Prieš gydymą visuomet įvertinima ligos stadija. Stadija nurodo ligos išplitimą ir yra svarbi pasirenkant gydymo taktiką. I stadija. Vėžys apima tik vieną limfmazgių regioną; II stadija. Vėžys apima 2 limfmazgių regionus ir yra vienoje diafragmos pusėje (arba aukščiau, arba žemiau jos); III stadija. Vėžys apima limfmazgius tiek aukščiau diafragmos, tiek žemiau jos, bet neišplitęs į kitus organus; IV stadija. Vėžys apima ne tik limfmazgius, bet ir kitus organus, pavyzdžiui kepenis ar kaulų čiulpus. Gydymo tikslas – sunaikinti kuo daugiau vėžinių ląstelių, pasiekti ligos remisiją. Pasirenkant gydymo būdą reikšmės turi ne tik ligos stadija, bet ir paciento amžius, bendra sveikatos būklė, ligos simptomai, nėštumas. Hodžkino limfoma dažniausiai gydoma radioterapija ar chemoterapija. Gydytojas gali pasirinkti vieną iš šių metodų ar jų kombinaciją.  

Radioterapija

Radioterapija dažniausiai skiriama, kai liga apsiriboja tam tikru regionu. Švitinama paveikta limfmazgių grupė ir gretimos sritys, į kurias vėžinės ląstelės galėtų plisti. Radioterapija veikia vėžines ląsteles lokaliai. Radioterapijos trukmė priklauso nuo ligos stadijos. Ji neretai kombinuojama su chemoterapija. Kai kurios radioterapijos formos gali padidinti kitų rūšių vėžio, kaip antai krūties ar plaučių vėžio, riziką. Moteims ir merginom, jaunesnėms nei 30 metų standartinių dozių radioterapija sukelia gana didelę krūties vėžio isšsivystymo riziką, todėl šiai kategorijai pacienčių standartinių dozių radioterapija neskiriama.  

Chemoterapija

Kai liga išplinta ir apima keletą limfmazgių grupių ar kitus organus, pirmo pasirinkimo gydymu tampa chemoterapija. Chemoterapija – tai gydymas tam tikrų vaistų kombinacija, siekiant sunaikinti vėžines ląsteles. Chemoterapija paprastai skiriama ciklais: gydymo fazę keičia atsistatymo fazė ir tt. Didžiausia chemoterapijos problema – ilgalaikių komplikacijų atsiradimas. Pacientams po keleto chemoterapijos ar radioterapijos kursų gali išsivystyti širdies, plaučių, kepenų pažeidimas, antriniai vėžiai (leukemijos). Nors šie sunkūs nepageidaujami reiškiniai atsiranda gana nedideliam pacientų skaičiui, dedamos didžiulės pastangos surasti tokius pat efektyvius chemopreparatus, tik pasižyminčius mažesniu šalutiniu poveikiu. Per tam tikrą laiką buvo atrastos chemoterapinių vaistų kombinacijos, kurių ilgalaikių komplikacijų rizika mažesnė lyginant su anksčiau vartotais preparatais.

Kaulų čiulpų persodinimas

Jei liga atsinaujina po chemoterapija sukeltos ligos remisijos, tuomet skirima didelių dozių chemoterapija ir persodinamos autologinės (paties paciento) kamieninės kraujo ląstelės. Iš kamieninių (pirmtakinių) kraujo ląstelių susidaro visos kraujo ląstelės. Šios ląstelės yra surenkamos prieš chemoterapiją ir užšaldomos. Skyrus didelių dozių chemoterapiją, sunaikinamos kaulų čiulpų ląstelės. Po chemoterapijos prieš tai surinktos kamieninės ląstelės grąžinamos atgal į kraują ir kolonizuoja kaulų čiulpus. Profilaktika