Tulžies puslės uždegimas (cholecistitas)

Apibūdinimas Ūminis cholecistitas yra cheminis ar bakterinis tulžies pūslės uždegimas, kuris negydant, gali sukelti ūminį peritonitą ir mirtį. Apie 95 proc. ligos atvejų, tulžies pūslėje yra akmenų, o likusiais 5 proc. atvejų jų nerandama.

Pažeidžiamas organas ar kūno dalis Šia liga sergant pažeidžiama tulžies pūslė, esanti pilvo ertmėje, prisišliejusi prie kepenų. Tulžies pūslė yra tulžies rezervuaras. Dvylikapirštėje žarnoje vykstant maisto virškinimui, susitraukinėjant tulžies pūslės raumenims tulžis patenka į žarną ir padeda skaidyti riebalus. Pati tulžis yra agreyvus skystis pažeidžiantis audinius, nuo jos poveikio žarnyną apsaugo gleivės. Dažniausiai pažeidžiami asmenys Ūminiu cholecistitu dažniau serga apkūnios moterys. Iki 50 metų amžiaus moterų - vyrų santykis yra 1:3, tuo tarpu tarp vyresnių žmonių - 1:1,5. Nėra tiksliai žinoma, koks procentas žmonių, sergančių tulžies akmenlige, suserga ūminiu cholecistitu , tačiau apie 20-30 proc. ligonių, stacionarizuojamų dėl tulžies pūslės ir latakų patologijos, serga ūminiu cholecistitu. Todėl, esant simptominei tulžies akmenligei, rekomenduojama siūlyti planinę cholecistektomiją. Taip galima išvengti didesnio pooperacinio mirštamumo ir didesnio komplikacijų dažnio, kurį nulemia ūminis cholecistitas .

Priežastys ir rizikos veiksniai Šiuo metu vyrauja nuomonė, kad pradinis ūminis cholecistitas vystymosi etapas yra cheminės, o ne bakterinės kilmės. Ūminis akmeninis cholecistitas vystosi, išsivysčius tulžies pūslės latako užsikišimui, akmeniu ar dėl gleivinės paburkimo, kurio vystymąsi nulemia tulžies pūslėje esantys akmenys. Dėl to tulžies pūslė yra pertempiama, sutrinka venų kraujotaka ir limfos nutekėjimas, ir dalis tulžies pūslės sienelės gali žūti ir plyšti, vystytis tulžinis peritonitas ar lokalus pūlinys, jei tulžies pūslė buvo apribota didžiąja taukine. Kartais žuvusi tulžies pūslės sienos dalis gali atsiverti į dvylikapirštę ar storąją žarną. Bakterinės infekcijos vaidmuo ūminio cholecistito vystymuisi nėra visiškai aiškus, kadangi 60-65 proc. atvejų operacijos metu randama tulžis be bakterijų. Apie 80 proc. likusių atvejų randama aerobinė žarnyno mikroflora (Escherichia coli, Klebsiella pneumoniae, Streptococcus faecalis).

Simptomai ir požymiai Ligos klinikiniai simptomai pasižymi staigiu ir stipriu skausmu po dešiniu šonkaulių lanku, kuris gali plisti į tarpumentę, dešinįjį petį. Dažnai prieš tokį stipraus skausmo epizodą būna silpnesnio, trumpalaikio, tačiau panašaus pobūdžio skausmo priepuoliai, vadinami „biliarine kolika“ (tulžiniai diegliai). Pykinimas ir vėmimas yra refleksinio pobūdžio ir dažnai pasitaiko ligos pradžioje. Ligoniai paprastai karščiuoja iki 37.5°–38.0°C, palpuojant pilvą, nustatomas skausmingumas ir pilvo sienos raumenų įtempimas po dešiniu šonkaulių lanku. Išliekantis skausmas tulžies pūslės projekcijoje yra pastoviausias simptomas. Tikslią skausmo lokalizaciją sprendžia ligonio konstitucija ir pažeisto organo lokalizacija, todėl skausmas gali būti jaučiamas po dešiniuoju šonkaulių lanku, epigastryje ar abiejose srityse kartu. Dažnai skausmas atsiranda pavalgius. Skausmas plinta į dešinę nugaros pusę, link dešiniosios mentės. Skausmo trukmė yra pagrindinis kriterijus, kuriuo remiantis, atskiriamas ūminis cholecistitas ir kepenų dieglys. Skausmas, praeinantis per 6 valandas yra laikomas kepenų diegliu, tuo tarpu ilgiau išliekantis skausmas nurodo besivystantį ūminį cholecistitą . Pykinimas ir vėmimas pasireiškia 60-70 proc. sergančių. Tai yra refleksinio pobūdžio simptomas, susijęs su greitu tulžies pūslės slėgio kitimu. Gydytojas ligą diagnozuoja Apklausęs ir detaliai ištyręs ligonį. Pakilusi kūno temperatūra nustatoma beveik 80 proc. ligonių. Fizikinio tyrimo metu nustatomas skausmingumas dešiniajame viršutiniame pilvo kvadrante, epigastryje. Apie 50 proc. atvejų randamas šios srities pilvo sienos raumenų įtempimas, apie 25 proc. atvejų būna pilvaplėvės dirginimo reiškinių. Ligai progresuojant, šių požymių dažnumas ir išraiška didėja. Apie 10 proc. ligonių nustatoma susilpnėjusi ar išnykusi žarnų peristaltika. Apie 20-30 proc. atvejų tulžies pūslės projekcijoje galima apčiuopti skausmingą uždegiminį infiltratą, kurį paprastai sudaro tulžies pūslės dugnas ir didžiosios taukinės dalis.. Laboratoriniai tyrimai Laboratoriniai tyrimai yra nespecifiniai. Daugeliui ligonių nustatoma leukocitozė, tačiau jos gali nebūti senyviems ligoniams. Kai kuriems ligoniams padidėja kepenų fermentų koncentracija ir bilirubino kiekis kraujo serume, tačiau šie radiniai ne visada koreliuoja su tulžies latakų obstrukcija. Gali padidėti a-amilazės kiekis kraujo serume, tačiau, jeigu jis yra didesnis nei 1000 v., reikėtų pagalvoti apie ūmino pankreatito galimybę. Radiologinė diagnostika Apžvalginė pilvo rentgenograma yra menkai informatyvi, tačiau labiausiai vertinga diferencinei diagnostikai. Diagnozuojant ūminį cholecistitą , vertingiausias ir dažniausiai atliekamas yra ultragarsinis tyrimas. Jis yra neinvazinis, greitai ir lengvai atliekamas, nereikalauja specialaus ligonio paruošimo. Tulžies pūslės akmenys, sustorėjusi tulžies pūslės siena, jos paburkimas, skysčio sankaupos apie tulžies pūslę yra nustatomi 80-90 proc. atvejų.  

Gydymas Konservatyvus gydymas. Konservatyvaus gydymo pagrindą sudaro infuzoterapija, skrandžio turinio išsiurbimas (jei išlieka pykinimas), antibiotikai, analgezija. Ligoniui neduodama valgyti. Sergančių ūminiu akmeniniu cholecistitu tulžyje mikroorganizmų išskiriama 50-80 proc. atvejų, todėl gydymui siūloma skirti antibiotikus. Operuojamiems ligoniams priešoperacinė antibiotikų profilaktika sumažina pooperacinių pūlingų komplikacijų išsivystymo tikimybę. Chirurginio gydymo taktika. Pagrindinis ūminio cholecistito gydymo metodas yra operacija. Operuojant pašalinama tulžies pūslė. Ankstyva operacija leidžia išvengti ligos atkryčio ir pakartotinių hospitalizacijų. Aktyvi chirurginė taktika yra ypač naudinga gydant diabetu sergančius ar pagyvenusio amžiaus, t.y. padidintos rizikos grupės ligonius, kuriems daug dažniau išsivysto biliarinės sistemos ligų komplikacijos. Laparoskopinė cholecoistektomija ūminio cholecistito gydymui šiandien yra pripažinta ir plačiai naudojama operacija. Kartais gretutinės ligos labai apsunkina bendrą ligonio būklę, ir bendrinės nejautros rizika tampa pernelyg didelė. Tokiais atvejais galima apsiriboti perkutanine cholecistostomija. Išsiurbus tulžies pūslės turinį, ūminio uždegimo reiškiniai paprastai praeina, tačiau gangreniškai pakitusios tulžies pūslės sienos sritys gali perforuoti, apie tulžies pūslę gali susidaryti pūlinys.  

Prevencija Ūminis cholecistitas yra glaudžiai susijęs su tulžies pūslės akmenlige. Todėl reikėtų išvengti akmenų susidarymo tulžies pūslėje, taigi svarbu reguliariai maitintis (4-6 kartus per dieną), vartoti pakankamai skysčių, augalinės ląstelienos, daržovių, pieno produktų, vengti riebaus maisto, rūkytos, keptos mėsos, gazuotų gėrimų; normalizuoti kūno svorį; atsisakyti žalingų įpročių (rūkymo, alkoholio vartojimo). Taip pat reikalingas savalaikis gydymas, planinė cholecistektomija.

Esmė 1. Ūminis cholecistitas yra cheminis ar bakterinis tulžies pūslės uždegimas, kuris negydant, gali sukelti ūminį peritonitą ir mirtį. 2. Ūminis akmeninis cholecistitas vystosi, išsivysčius tulžies pūslės latako užsikišimui, akmeniu ar dėl gleivinės paburkimo, kurio vystymąsi nulemia tulžies pūslėje esantys akmenys. 3. Skausmas po dešiniu šonkaulių lanku ar epigastriume, aukšta temperatūra, pykinimas ir vėmimas. 4. Pagrindinis gydymas – savalaikė operacija.